Martynas Žilionis

Visai patiko kolegos tinklaraštininko Gyvenimo stebėtojo pasiūlyti naujadarai tokiam reiškiniui, kaip žiniasklaida apibūdinti:

Purvamaiša
Žiniaperša
Bėdsklaida
Klaiksklaida
Bestabdraša
Klaikiaklieda
Vargiaraša
Tamsianeša
Begalvklieda
Protnėra
Rimvydo Valatkos vardo durnynas
Durniaperša

Nuo savęs dar galėčiau pridurti: mėšladrėba, bėdarėka, graudaroda, pinigatidirba.

Bet, aišku, yra ir normalių žurnalistų, normalių tinklaraštininkų.

Radau vieną neblogą įrašą (ir dar vieną įrašą apie tą įrašą), kuriame dvidešimties metų darbo žiniasklaidoje patirtį turinti žurnalistė dalinasi mitimis apie tai, kuo skiriasi žurnalistas ir blogeris. Arba tiksliau, kokios yra gero blogo savybės. Arba dar tiksliau, kokios žurnalistikos taisyklėms turėtų būti laužomos gerame bloge (truputį verčiau, tai atsiprašau už stilių). Taigi:

1. Anoniminiai arba išgalvoti veikėjai. Normaliame straipsnyje paprastai vengiama anonimiškumo. Bloge galima cituoti ir visokius pseudonimus. Tiesa, reikėtų būti atsargiems su veikėjais, kurie, pavyzdžiui, be pagrindo ką nors rimtai kaltina arba ant ko nors “važiuoja”. Skaityti toliau

Ką tik paskelbti eilinio sociologinio tyrimo apie nemokamą mokslą duomenys. Interpretuodami juos, tyrimo užsakovai “Delfi” pabrėžia tokią pagrindinę mintį: “valstybė turi finansuoti studijas visiems, o ne tik gerai besimokantiems studentams”. Manau, kad tokia išvada iš apklausos neseka. Taip pat manau, kad pati apklausa nekorektiška. Be to, esu įsitikinęs, kad kuo mažiau nemokamo mokslo bus, tuo daugiau bus geresnio mokslo.

Taigi tyrimo užsakovai daro išvadą, kad aukštasis mokslas turi būti nemokamas visiems. Tokia išvada daroma iš to, kaip apklausos dalyviai atsakė į klausimą: ar sutinkate, kad valstybė turi finansuoti studijas tik gerai besimokantiems studentams? Galimi atsakymai buvo tokie: a) taip, nes visiems pinigų neužteks (24 proc.); b) ne, nes visi turi teisę gauti paramą (62 proc.); c) nežino/neatsakė (13 proc.).

Manau, antras atsakymas yra visiškai nekorektiškas. Jeigu nesirenki jo, išeina tarsi neigi, kad visi turi teisę į paramą.  Betgi galiu pripažinti, kad visi turi teisę į paramą ir tuo pačiu, kad lengvatinis kreditas už studijas – tai taip pat parama.

Dar daugiau, iš teiginio, kad 62 proc. apklaustųjų prieštarauja tam, kad valstybė turi finansuoti studijas tik gerai besimokantiems studentams, neseka teiginys, kad valstybė turi finansuoti visus. Alternatyvi, tačiau taip pat ne vienintelė išvada gali būti, pavyzdžiui, tokia: valstybė turi finansuoti tik gerai besimokančių ir socialiai remtinų studentų studijas.

Jeigu žiniasklaidos priemonė, jos redaktoriai ar žurnalistai nori gauti visuomenės nuomonę, teigiančią, jog aukštasis mokslas turi būti nemokamas visiems, tai taip reikia ir klausti.

Dabar gi kažkokia nesąmonė. Du teiginiai “pinigų visiems neužteks” ir “visi turi teisę gauti paramą” nėra logiškai priešingi (taip arba ne). Na, bet kokį aukštąjį mokslą turime, tokius ir žurnalistus.

Apskritai manipuliacijos šia tema keistokos. Kodėl tada radikaliai nepasirinkus vieno iš dviejų – arba kiek savo pajamų aš noriu/galiu atiduoti bendroms reikmėms (bendram švietimui, krašto apsaugai, keliams ir pan.), arba kokių konkrečių paslaugų norėčiau pirkti iš darinio, kuris vadinamas valstybe. O dabar: atiduoti pinigų noriu mažiau, bet paslaugų - daugiau.

Taip šian rašo pagrindiniame straipsnyje “Delfi”. Įdomus tas mūsų provincialumas. Kai absoliuti dauguma normalių užsienietiškų naujienų portalų praneša apie žemės drebėjimą Italijoje, mūsiškis, kaip sakoma populiariausias, daugiausia dėmesio skiria amžiniems vyrų ir moterų santykiams… Moteris gina feministės, o kas gins vyrus, retorišklai klausiama… Ką gi, turim, ko nusipelnėm.

P.S. Dar užmečiau akį į Alfą ir Balsą – ten irgi sunkiai ką rasi apie Italiją. Tik Lrytas ir lrt.lt šį tą įsidėjo.

Vienoje vietoje aptikau  vieno politiko nepolitinį įrašą. Tą patį įrašą aptikau ir jo bloge. O pirminis šaltinis buvo “Washington Post”, kurio žurnalistai padarė įdomų socialinį eksperimentą… Istorija, regis, paprasta kaip dvi kapeikos. Bet minčių įvairių sukelia.

Taigi vieną penktadienį vienoje Vašingtono metro stotelėje paties piko metu niekuo neišsiskiriantis jaunuolis keliasdešimt minučių smuiku grojo klasikinius kūrinius. Dėmesio, aišku, per daug nesulaukė, nors žmonių praėjo per tūkstantį (sustojo keliolika). Ir pinigų per tą laiką gavo vos keliasdešimt dolerių.

Kaip paaiškėjo, tas jaunuolis – vienas geriausių ir brangiausių smuikininkų. Jo koncertai sulaukia antšlagų, honorarai siekia milžiniškas sumas. Dar daugiau, jis grojo… n milijonų kainuojančiu Stradivarijaus smuiku. Ir grojo visų vertinamus išskirtinius kūrinius.

…Dažnai nepamatom išskirtinių dalykų, kai jie čia pat, po ranka, nereikalauja jokių papildomų pastangų ar išteklių. O kartais mokame labai daug, ir pasakiškai įvertiname kitus dalykus.

…Abejoju, ar aš būčiau sustojęs. Bet eksperimentas tikrai puikus.