Martynas Žilionis

Kiekvienas normalus žmogus žino: mes esame linkęs mąstyti ir elgtis taip, kad tas mąstymas ir elgesys atitiktų mūsų pačių įsivaizdavimą apie save. Jeigu realiai neataitinka, vis tiek esame linkę pritemti tą savęs vertinimą iki “tinkamo”.

Pavyzdžiui, daugelis save laiko pavyzdingais, gerais vairuotojais, tačiau nevengia viršyti greičio, chamiškai manevruoti (“nu taip išėjo, labai skubėjau”) ir pan. Arba klasikinis pavyzdys, kai į taurelę įnikęs žmogus save ir aplinkinius mėgina įtikinti, kad su alkoholiu jis bėdų neturi. 

Klausimas: ar dėl to, kad žmogus vertina save neadekvačiai, nemato, kad vairuotojas iš jo ne koks, o ir su kepenimis beigi socialiniais ryšiais dėl stikliuko ilgainiui bus ne kas, taigi ar dėl to žmogaus savęs vertinimas tampa teisingas, atitinkantis tikrovę?

Atsakymas kaip ir būtų aiškus, tačiau čia ir vėl gali koją pakišti mūsų sąmonė, linkusi išdarinėti visokius fokusus. Bent man toks įspūdis susidaro paskaičius Džiugo publikuotą Pauliaus Rymeikio tekstą.

Tekste psichologinių tyrimų rezultatai apie mūsų polinkius sukčiauti ir vogti gretinami su intelektinės nuosavybės piratavimo įpročiais (nesakau vagysčių, bet ar nuo to tiesa pasikeičia kaip vairuotojo ir alkoholiko atveju?).

Kai kurie pastebėjimai:

Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.

Man keista, kad protingi žmonės vienų dalykų pasisavinimą laiko vagyste, o kitų (mažiau vertingų) - dėmesio nevertu elgesiu, kurio svarstymas būtų laikomas paranoja. Kas ir kokį tokiu atveju nustatys vertės kriterijų? Juk milijardieriui ir tūkstantis yra ne pinigai, tiesa? Ir jeigu chroniško CD “skolinimosi” iš darbo nelaikome vagyste ar tikrai tai ir netampa vagyste? O kiek turi pasiskolinti kad būtų vagystė – 1-2, 100-200 per metus? Ir jeigu taip kiekvienas iš kokių 100 darbuotojų? Kur ta riba?

Šitas, atrodo, suprantama: “Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo”. Taigi siūloma pirataujant matyti (arbent pamąstyti apie) atlikėjus.

Tačiau po tokios įžvalgos seka keista išvada: būk “sąžiningas piratas”. Siųskis, pūskis, ko tau reikia, kada reikia (ypač jei skubu) ir pasakyk sau, kad sumokėsi vėliau arba nesumokėsi, jeigu ką parsipūtei “savišvietos” tikslais, arba jeigu (Windows 7 atveju) intelektinės nuosavybės savininkas nepasirūpina tinkama rinkodara arba absoliučia apsauga.

Sakyčiau, keista minties seka: cd ir kitų menkaverčių dalykų vogimą pradžioje laikome norma (būtų paranoja galvoti kitaip), tačiau tada sakome, jog nematome, kas už to slypi, bet vėlgi, kas beslypėtų – tai menkniekis. Galiu leisti sau ką noriu – pasiimsiu, pasinaudosiu, gal vėliau sumokėsiu, o gal tai bus tiesiog nurašyta savišvietai ir daikto savininko žioplumui – pats kaltas, kad neapsaugojo.

Bet geriausia štai tokia išvada:

Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes.

Visiškai ”nekaltas” apvertimas: esame nekalti, kad negalvojame, jog mūsų pasąmonės procesai veikia taip, kaip veikia. Dėl mūsų nesąžiningumo kalti tie dalykai arba jų savininkai, į kuriuos nukreipti nesąžiningi mūsų veiksmai. Juk mes nekalti dar vaikai esam ir jeigu siunčiantis iš torentų neparašyta “donate” arba kiek tas parsisiuntimas kainuoja autoriui, tai nesuprantam, kad elgiamės nesąžiningai. O jei nesuprantam, tai vėlgi nekalti esam, nes mums niekas to nepaaiškino (įsivaizduoju, kaip teisme atrodytų tokie vagies argumentai).

Na, bet jeigu Džiugas dėl piratavimo laikosi požiūro, kad mokėti būtina tik tada, kai gali ir kai yra už ką tai ko norėti iš daugelio kitų? (nuspręsim, kad negalim – nemokėsim, nuspresim, kad nėra už ką – taip pat).

Taigi ir toliau vertinkime save taip, kaip norim, o realybė gal prisitaikys prie mūsų…

Tikriausiai jau girdėjote, kad žmogui, patalpinusiam Zero II Linkomanijoje, teismas skyrė 1000 Lt baudą. Keistas jausmas apninka skaitant komentarus prie to straipsniuko ir tai, kaip vertinami vieni ar kiti komentarai.

Atrodo, kad absoliuti dauguma internautų smerkia ne vagį, o nuo nukentėjusius nuo vagystės. Hm.. Ko tad stebimės aukštu korupcijos lygiu, kodėl stebimės kai už sklypą norima atsiimti 21 mln. litų, kai vandenį brangina 50 proc., kai už benziną iš viso neaišku kaip mokame?

Tokioj šviesoj aiškiau ir tai, kodėl kompensacijos už legalių kūrinių kopijavimą vertinamos švelniai tariant neigiamai.

Įdomu, kiek dar risimės žemyn ir kas tą ritimąsi galėtų sustabdyti.

Rašiau čia vieną tekstuką ir pasidomėjau oficialia nusikaltimų statistika. Tai štai 2009 m. iš viso užfiksuota 36 178 vagystės (BK 178 str.). Susidaro po 72 per dieną, beveik po 3 per valandą…

Ir nieko neguodžiančio: Vilniuje buvo įvykdyta beveik trečdalis visų vagysčių – 12216 (beje, Kaune triskart mažiau).

Dar liūdniau yra tai, kad neišaiškinama net pusė, ką jau ten pusė, net trečdalis visų vagysčių. Vidutiniškai visoje šalyje – 21,5 proc. o Vilniuje vos 13,2.

Sakyčiau, graudu. Juk mokslas sako, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, atbaidančių nuo nusikaltimo, – tai žinojimas, kad būsi pagautas nubaustas. O čia? 13 iš 100?

Dėl to tikrai vertėtų pagalvoti apie modernią apsaugą, kuria naudojasi ne tik daugybė gyventojų ar įmonių, bet ir ištisi miestai – tai skaitmeninės kameros, vaizdą perduodančios internetu.

Tiesa, dar yra Latvija ir Estija. Latvijoje 2009 m. buvo užregistruota 27 tūkst., o Estijoje – 23,9 tūkst. vagysčių. Primenu gyventojų skaičių 2009 m. pabaigoj (tūkst., LT, LV, EST, Statistikos departamento duomenys): 3 349,9; 2 261,3 ir 1 340,4.