Martynas Žilionis

Šiuo metu kiek mažiau, bet vis tiek karts nuo karto pasigirsta apie fizinio asmens bankroto galimybę. Labiausiai tam priešinasi bankai. Na, ir Laisvosios rinkos institutas (žr. instituto pasisakymą).

Filosofiškai aš esu prieš asmens bankrotą. Negali imti ir nusimesti atsakomybės už savo veiksmus. Tai yra neteisinga kitų žmonių atžilgiu.

Vis dėlto dabartinėje situacijoje aš balsuočiau už asmens bankrotą. Kodėl? Todėl kad dabar patyręs žalą iš juridinio asmens, šiam bankrutavus, dažniausiai negaliu susigrąžinti nuostolių. Tuo tarpu juridinis asmuo, patyręs žalą iš manęs, gali reikalauti jos atlyginimo iki mano grabo lentos (kai kuriais atvejais ir po jos).

Tai yra neteisinga, nevienoda situacija. Ji suteikia pranašumą tiems žmonėms, kurie valdo juridinį asmenį ir kuriems tas juridinis asmuo priklauso.

Kitaip tariant, kai vieni asmenys negali turėti ribotos atsakomybės, kiti ja gali naudotis. Mano siūlymas būtų toks: arba visi turi neribotą atsakomybę, arba visi ribotą. Vienodai ribotą arba vienodai neribotą.

Toks mano požiūris prieštarauja Laisvosios rinkos instituto požiūriui. Viena vertus, LLRI pabrėžia, kad negalima riboti fizinio asmens atsakomybės (pasisako prieš asmens bankrotą):

Reiktų leisti žmonėms pilna jėga pajusti skolos naštą, tokia naštą, kuri „ne rona“ ir neužgyja.<…>

Fizinio asmens bankrotas, kaip tik ir skatina mažiau atsakingą elgesį, suteikdamas antrą finansinio gyvenimo šansą. Sprendimų prisiimti rizikingesnius sprendimus padaugėtų net tais atvejais, kuomet bankroto procedūra nebūtų mėginama piktnaudžiauti. 

Kita vertus, sako, kad:

įmonės, turinčios ribotą atsakomybę, turi paskatų elgtis kitaip, nei tuomet, jei jos turėtų neribotą atsakomybę. Jos linkusios daugiau rizikuoti, vystyti rizikingesnius projektus, kadangi investuotojai nepatiria visų nepelningu tapusio projekto nuostolių. Viena vertus, tai skatina ekonominę veiklą, kita vertus – didina nepamatuotų, neatsiperkančių investicijų kiekį

Vadinasi, kai fizinis asmuo imasi daugiau rizikos – tai blogai, kai juridinis – tai skatina ekonominę veiklą.

Liberalų požiūris į asmens sugebėjimą sąmoningai, racionaliai, pamatuotai priimti sprendimus apskritai yra plaukiojantis. Jau matėme, kad įteisinus fizinio asmens bankrotą, jų įsitikinimu, padaugėtų neatsakingo elgesio. Kitaip tariant, preziumuojama, kad iš esmės žmogus nemoka atsirinkti, racionaliai pasverti kokia rizika pamatuota, kokia ne.

Tačiau, kai kalba pasisuka apie socialinį draudimą, vienas iš svarbiausių argumentų yra būtinybė suteikti žmogui laisvo pasirinkimo galimybę. Pagal LLRI, Dabartinė Sodros sistema keistina dėl to, kad “remiasi paternalistine prielaida, kad visi žmonės nemoka prognozuoti ateities”.

Ir beje, sveikinu institutą patekus tarp geriausių think tankų. Tik nežinau, ko verti tokie rinkimai, kurie geriausiais renka (Vikipediją?) plagijuojantį institutą.

Palyginkit instituto žodžius:

Jungtinėje Karalystėje akcinio kapitalo įmonės įteisintos 1844 m. Iš pradžių šios įmonės galėjo turėti tik neribotą atsakomybę. 1855 m. Ribotos atsakomybės aktu jungtinio kapitalo įmonėms, kurios turėjo daugiau nei 25 akcininkus, buvo leista turėti ir ribotą atsakomybę. Ribota atsakomybė iki 1862 m. buvo draudžiama draudimo paslaugomis užsiimančioms įmonėms. 1856 metais minimalus akcininkų skaičius, reikalingas įsteigti ribotos atsakomybės įmonę, buvo sumažintas iki 7.

Ir Wikipedijos:

In the UK, it became more straightforward to incorporate a joint stock company following the Joint Stock Companies Act 1844, although investors in such companies carried unlimited liability until the Limited Liability Act 1855. <…>The 1855 Act allowed limited liability to companies of more than 25 members (shareholders). Insurance companies were excluded from the act, though it was standard practice for insurance contracts to exclude action against individual members. Limited liability for insurance companies was allowed by the Companies Act 1862. The minimum number of members necessary for registration as a limited company was reduced to seven by the Companies Act 1856.

Turbūt visi girdėjote apie Laisvosios rinkos instituto (LLRI) siūlymus reformuoti “Sodros” sistemą. Bet kiek matėte analizės ir kritinio požiūrio šiems siūlymams? Žurnalistai ir daugelis jų kalbinamų pašbekovų/ekonomistų yra už liberalesnę ekonomiką, liberalesnę valstybės politiką ir pan. Ir panašu, kad šis požiūris ima juodai dominuoti (beje, pats prie to esu nemažai prisidėjęs dirbdamas žiniasklaidoje).

Bet grįškim prie Sodros. Tikrai negalvoju, kad joje viskas ok. Labai daug biurokratijos, labai daug popierizmo, labai daug neefektyvumo, neskaidrumo ir kitų nesąmonių (kaip ir kitose valdiškose institucijose). Vis dėlto nemanau, kad teisingiausia išeitis iš dabartinės situacijos būtų Sodros “privatizavimas”.

Sodra – valstybinė institucija, nesiekianti pelno (bent jau taip turėtų būti). Kiek surenka pinigų, tiek ir atiduoda (prie tų dalybų teisingumo dar grįšim). Esu ramus, kad kol šią sistemą valdo valstybė, ji negrius (na, nebent valstybės bankrotas), žinau, kad mano tėvai ir aš pats tikriausiai gausiu pensiją bet kokiu atveju (kol kas nesvarbu kokio dydžio).

Privati pensijų kaupimo sistema kitokia. Netiesa, kad jai rūpi būsimos mūsų pensijos. Jai rūpi pelnas. T.y. kaip iš mūsų uždirbtų pinigų pasidaryti pelną sau (o ne mums). Jeigu tik galės, privatininkai padarys viską, kad mes gautume mažiau ir kad jiems liktų daugiau. Be to, kad jie naudoja mūsų pinigus, mes mokame už tų pinigų tvarkymą.

Neturiu po ranka savo ataskaitos apie antros pakopos pensijų rezultatus, bet įtariu, kad įvertinus visus mokesčius, krizės padarinius, realusis pinigų prieaugis tikrai nebus didesnis už metinę infliaciją. Na, geriausiu atveju vienu kitu proc. didesnis.

O štai vidutinė pensija nuo 2004 m. iki 2009 m. padidėjo daugiau kaip 2 kartus (per 200 proc.) – nuo 371 iki 811 lt.

Taigi faktiškai kiekvienam iš mūsų labiau apsimoka didesnę dalį pensijų gauti iš valstybinės Sodros, nei kaupti privačiai (tiesa, vienintelis pliusas, jei nesulauki pensijos – tavo privačiai sukauptis pinigus gali naudoti kt. žmones – nors negi tada ne vis vien?).

Taip, sutinku, kad dabartinė sistema, kai visi (ir dar daugiau) iš dirbančiųjų paimti pinigai sodros įmokų atiduodama pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms.

Tačiau kas trukdė (-o) pakeisti įstatymus taip, kad privatiems pensijų fondams pervedami pinigai būtų pervedami specialiam valstybiniam pensijų kaupimo fondui, kuris kaip ir provatūs investuotojai taip pat investuotų į vertybinius popierius, žaliavas ar kt. investicinius produktus (kaip kad yra ne vienoje kapitalistinėje šalyje?)

Žodžiu, esminis klausimas: kam iš tikrųjų bus geriau, kai socialinio draudimo pinigus ne valdininkams, o verslininkams. Ar nuo tokių permainų geriau pasidaro visiems (ar bent daugeliui visos valstybės gyventojų, ar tik nedidelei daliai uždirbančių daugiau?)