Martynas Žilionis

Nespėju atsakyti visiems komentatoriams, taip pat reaguoti į kitų tinklaraštininkų pasirodžiusius komentarus apie praėjusios savaitės atlikėjų diskusiją ir kultūros ministro išsakytą poziciją dėl kompensacijų už laikmenas. Aišku viena: visi “aitišnikai” arba jiems prijaučiantys piestu stoja prieš tokias kompensacijas. Kartais nesivargindami su žodžiais, kartais prieštaraudami sau, kartais tiesiog nekęsdami žodžių junginio “autorių teisės”.

Štai keli įrašai, kuriuose kartojasi ir po ankstesnio mano teksto pasipylę komentarai: Džiugas apie savo paties teisingumą ir  diskusiją su kultūros ministru ir blogoramon patekusius diskusijos atgarsius, “Itin blogas” apgailestauja, kad jam gyvenime neteko tapti atlikėju, G. Gasiulis (dar kartą atsiprašau dėl ten pasirodžiusių mano komentarų “šveplumo”) teisuoliškai piktindamasis nelabai skiria, kokius mokesčius moka atlikėjai ir kokius jų darbų užsakovai, bambeklis nori, kad jo sukurtą skriptą grotų koncertuose, “versmė uroboras”, neskiriantis, kas yra legalus ir nelegalus kopijavimas, Ernestas, pasiruošęs važiuoti pirkti laikmenų Lenkijoj, kur, jo manymu, jos turėtų būti pigesnės.

Gerbiu visų jų nuomones, kaip ir čia pasisakiusiųjų komentarus. Vis dėlto iki šiol niekur neradau, kad būtų prisikasta iki esmės. Sąmoningai arba ne, vengiama pasigilinti iš kur apskritai atsiranda kompensacijos už laikmenas (galit vadint ir mokesčiais, bet tai būtų visiškai netikslu). Galų gale kodėl jos (vienokios ar kitokios) yra visose ES šalyse, kur yra leidžiama atgaminti arba kopijuoti kūrinį asmeniniais tikslais. Taip pat Kanadoj, Australijoj, Japonijoj, Meksikoj, Brazilijoj ir daugelyje kitų daugiau ar mažiau išsivysčiusių šalių.

Kur gi gilinsies. Juk daug paprasčiau bėdavoti – oij, kaip čia skriaudžiamas vartotojas, oij kaip čia tos kompensacijos reikalingos kažkokioms “šaraškinų kontoroms”, oij kokie čia tie atlikėjai pyderai gaidžiai, jų niekas neklauso ir panašiai. Liūdniausia, kad nesigilina protingi, smalsūs, išsilavinę žmonės.

O esmė paprasta: Lietuva turėjo ir dabar turi dvi alternatyvas – arba leisti kūrinius atgaminti (kopijuoti) asmeniniam naudojimui ir už tai mokėti kompensacija arba neleisti (5 str.). Nei Džiugas, nei kuris kitas internautas/vartotojas nemačiau kad būtų pasisakęs už tai, kad kūrinius būtų uždrausta kopijuoti. Visi sutaria, kad reikia leisti. Kodėl? Todėl, kad tai naudinga. Kas tą naudą suteikia? Kūrinio vienetai – žinoma, geriau yra turėti ir originalų DVD ir jo kopiją, kurią gali duoti pažiūrėti savo bičiuliui.

Taip, galbūt ne visi, ne visada, ne visas skaitmenines laikmenas ir ne visa apimtimi naudoja kūrinių atgaminimui. Taip, galima ginčytis, kad Lietuvoje nėra atlikta tinkamų tyrimų naudojimo lygiui nustatyti. Tačiau ar iš to, kad naudojimo lygis nenustatytas, galime dartyt išvadą, jog kūrinių nekopijuojam ir dėl to jų kūrėjams ir atlikėjams neturėtų būti mokamos kompensacijos? Manau, kad ne. O dėl laikmenų naudojimo/nenaudojimo kūrinių kopijavimui – įstatymai numato aiškias procedūras, kas kompensacijų nemoka ir kas jas gali susigrąžinti.

Ne, tai nėra kompensacijos menininkams dėl to, kad jie blogai gyvena. Kompensacijos mokamos už tai, kad kopijuodami jų kūrinius be jų sutikimo sau gauname naudos.

Galbūt kūrėjams atstovaujančios organizacijos nėra pačios efektyviausios, jų lėšų panaudojimo būdai galbūt nėra tokie aiškūs kaip 2×2, bet organizacijų valdymo institucijas renka patys autoriai ir atlikėjai, jie patys, laikydamiesi galiojančių teisės aktų, nustato kaip paskirstys jiems patiems teisėtai priklausančias kompensacijas. Be to, visose pasaulio šalyse, kur tik mokamos kompensacijos, egzistuoja kūrėjų kolektyvinio atstovavimo organizacijos. Jeigu jas kritikuojat, pasiūlykit alternatyvą.

Taip, slėpti mokesčius yra blogai. Tačiau, jei grįžti namo ir vaikas klausia, kodėl nieko valgyti nėra, kas jam atsakytų – dėl to, kad mokesčius sumokėjau arba dar geriau – dėl to, kad negavau atlyginimo, nes užsakovas pasirinko mano kolegą, kuris sutiko, kad anas nemokėtų mokesčių ir duotų kolegai mažesnį atlygį? Ar čia sakom, kad atlikėjai/kūrėjai patys kalti, kad pasirinko tokį užsiėmimą ir nafik jie iš viso reikalingi?

Žodžiu, nesupratau ir turbūt nesuprasiu nenuoseklumo kai iš kažko gauni naudą, tačiau atsisakai už ją mokėti.  Dėl to, matyt, dar teks padiskutuoti.

Delfi: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mzilionis-kada-kuriniu-vagis-vertinsime-kaip-ir-kitus-vagis.d?id=34553159

Euristrachas Lietuvietis patetiškai žada, jog kita jo knyga bus nemokama, skrajos laisvai pdf formatu po visą internetą. Dėl to nezinau.lt neretoriškai klausia: “kodėl tiek daug durnių”, rašančių už dyką. Tokių kaip Coelho, Doctorow ir “daugelis kitų”. “Gal dėl to, kad tai teikia džiaugsmą ir kūrybos pilnatvę” – romantiškai atsako.

Nė kiek neabejoju, kad rašymas/dainavimas/muzikavimas/piešimas gali teikti ir teikia džiaugsmą beigi kūrybinę pilnatvę. Bet iliuzija tikėti, jog tik dėl šio džiaugsmo ir tik per jį gimsta kūriniai, kad užtenka geros valios jiems atsirasti, kad šiukštu materialinės gėrybės čia niekuo dėtos. Vaikiška, naivu taip tikėti.

Kalbant apie jau minėtus autorius - internete nesunku pasitikrinti, kad tiek vieno, tiek kito autoriaus geriausios knygos yra mokamos. Galbūt dalis yra nemokamų, tačiau už pačias populiariausias (ir geriausias) tenka mokėti (jei kur nenusipiratauji).

Visada, visais laikais geriems kūrėjams už gerus kūrinius buvo mokama. Jeigu mokėjo ne tiesioginiai jų vartotojai, tai visokie mecenatai, karaliai, kunigaikščiai ar šiaip turtingi žmonės (savo turtus susikrovę ne be bėdžių darbo).

Nuoširdžiai linkiu sėkmės Euristrachui rašant knygą. Nors rimtai abejoju, ar įmanoma gerą knygą parašyti be leidyklos – t.y. redaktorių, korektorių, maketuotojų, etc. – pagalbos (žinoma, jeigu talentas rašyti apskritai yra).

Galbūt Euristrachas turi iš ko pragyventi, tačiau yra daugybė autorių, kuriems vienintelės pajamos yra vien iš jų kūrybos. Atimti kad ir dalį tų teisėtų pajamų visų vartotojų - nors iš tikrųjų laikmenų ir įrenginių gamintojų - naudai, yra neteisinga. Tas visiškai aišku visoms išsivysčiusioms šalims.

2008 m. kompensacija už kopijavimą asmeniais tikslais buvo renkama visose ES narėse (žr. p.4), išskyrus dvi – Airiją ir Didžiąją Britaniją. Tas buvo daroma ir Japonijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Nigerijoje, Meksikoje ir daugybėje kitų šalių. Prancūzija, Vokietija, Ispanija išplėtė kompensuojamų laikmenų sąrašą, tą patį ketina daryti (jei dar nepadarė) Olandija, Belgija, Latvija, Čekija, taip pat Kanada, Brazilija ir kitos valstybės.

Taigi netiesa, kad siūlant Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas norima pralenkti 4/5 pasaulio valstybių. O tai, kad JAV yra nustatyta kompensacija autoriams, tačiau jos įgyvendinimas stringa, nepaneigia paties principo teisingumo.

Sakote, kad muzikos albumas, esantis CD ir kopiuterinė programa, esanti CD – tas pats. Tada pamėginkit tą programą paleisti CD leistuve savo automobilyje. Mano supratimu – tai skirtingi dalykai. Programomis kuriami arba tvarkomi kiti objektai, ji skirta darbui, knygos, filmai ar muzika – pramogai, jie patys yra objektai. Muzika ar filmai įrašomi tam tikru formatu arba pasitelkiant DRM tam, kad vartotojas vartotų kūrinius, o ne kopijuotų juos. Bet taip, jeigu jau kopijuoji, tada naudojiesi autorių teisių išimtimi, dėl to autoriams turi būti atlyginta.

Prancūzai, vokiečiai, kanadiečiai ir daugelis kitų žmonių supranta, kad CD klausymas ir jo perašymas į Mp3 grotuvą yra du skirtingi dalykai, mes – nesuprantam. Belieka apgailestauti ir aiškinti tiems, kurie dar gali suprasti.

Truputį stebiuosi, kad įrašai apie kompensacijas už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais sukėlė tokias karštas diskusijas (nežinau.lt, nocopyright.lt, gumlinas.lt) ir laviną komentarų. Gerbiu ir skaitau visų pasisakymus beigi galvoju, iš kur tiek nepagarbos nuosavybei (gal dėl to, kad kalba eina apie intelektinę nuosavybę?).

Džiugas (su visa pagarba jam) įrodinėja, esą patys muzikantai nenori, kad jų gerbėjai mokėtų už muzikos kopijas. Absurdas. Praėjusią savaitę dalyvavau susitikime su keliais žinomais atlikėjais ir aktoriais. Aišku, jie pasisako už (kaip, pavyzdžiui, ir žinomi Kanados atlikėjai) 

Sutinku, kad galbūt trūksta garsesnio autorių balso. Tačiau tikrai ne dėl to, kad jie jaustųsi neteisūs (jie žino, kad reikalauti teisingos kompensacijos už savo teisių suvaržymą yra teisinga). Spėju, jų balsas silpnas, nes kaip gali prašysi iš tų, kurie nesuvokia, ko prašoma, arba tiksliau, už ką jie yra skolingi autoriams?

Tikrai keista, kad nesuprantame, jog pirkto CD klausimas per CD leistuvą yra viena (už ką sumoki pirkdamas albumą), o leidžiamas  muzikos nusikopijavimas mp3 formatu ir jos  klausymas per mp3 leistuvą – visai kas kita (už ką ir turėtų būti kompensuojama atlikėjams ir autoriams). Tas pats net jeigu dainą nemokamai parsisiunti elektroniniu formatu. Ir iš viso, ką veiktume be tų nešiojamų žaisliukų be muzikos?

Beje, Amerikoje yra renkama kompensacija už muzikos atgaminimą asmeniniais tikslais (plačiau - čia, pasaulinė WIPO (World Intelectual Property Organization) praktika – čia, p.10). O štai Norvegijoje už kopijavimą asmeniniais tikslais autoriams mokama iš valstybės biudžeto. Anglijoje – nerenkama, bet ten iš viso draudžiama kopijuoti. Daugelyje šalių suprantama, kas yra autoriaus teisės ir jų apribojimai, o mums, regis, vien tik elektroniai žaisliukai terūpi ir kad juose viskas būtų nemokamai.

Galit sakyti, kad čia vėl kalbu ezopo kalba ir noriu “pavyti ir pralenkti”. Mes turbūt geriau išmanome autorių teises nei tie, kurie turėjo pirmus autorių teises ginančius įstatymus anksčiau nei atsirado bene anksčiau nei pirma Lietuviška knyga.

Sutinku, kad ne visos laikmenos ir ne visada naudojamos atgaminti (kopijuoti) autorių teisėmis saugomus kūrinius. Sutinku, kad apskritai kopijuojami ne tik legalūs, bet piratiniai dalykai. Tačiau ar dėl to turėtume iš viso atsisakyti mokėti autoriams už tai, kad vis tiek naudojamės jų teises apribopančia išimtimi?

O apeliacijos į tai, kad autoriams neturėtų būti gaila, kad mes įsirašome.. ką aš žinau. Man panašu į šūdeliavimą turguje – negi gaila nuleisti litą? Nors negailime šimtų litų už plastmasės ir metaliukų kruvą telefone ar kompiuteryje, negailime milijoninių pelnų ir korporacininės prabangos už visas “aityškes”, šykštu kelių centų ar lito autoriams. Jiems nereikia nei valgyti, nei apsirengti, nei vaikų auginti – gyvi “dūchu ir tabaku” ir populiarumu. Mes geriau žinom, kaip jie turi dirbti ir kiek uždirbti.

Bet baisiausia kalbos apie pažangą, technologijų plėtrą ir jos stabdymą (nesuprantu, kodėl stabdančiais pažangą nevadinami tų pačių IT bendrovių patentuoti išradimai). O net jeigu ir taip, tai kur mes nužengsime su ta pažanga? Kitam kare nužudysim ne keliasdešimt milijonų, o kelis šimtus?

Atsiprašau, jeigu ką nors asmeniškai įžeidė aštresnis pasisakymas. Dėkoju už gausius komentarus. Pamėginsiu į juos atsakyti (atleiskit, jei kartosiuos).

Pirma, jeigu laikomės pasaulinės praktikos, Berno konvencijos, atitinkamos ES direktyvos, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo, jeigu suprantame, ką reiškia teisė į intelektinę nuosavybę, tuomet pripažįstame, kad autorius turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti atgaminti savo kūrinį bet kokia forma ir bet kokiu būdu. Sutariam, taip?

Turbūt sutariam ir dėl to, kad kiekviena valstybė gali taikyti didesnes ar mažesnes išimtis iš šios taisyklės. Lietuva, kaip ir ne viena ES valstybė nutarė – dėl visuomeninės naudos darysime išimtį leisdami atgaminti (kopijuoti) kūrinius asmeniniais tikslais. Tačiau logiška, kad už tai reikia teisingai atlyginti (ką ir numato teisės aktai, ko neginčija ir kompiuteristinė ginčo pusė).

Jeigu nesutinkate, kad teisė atgaminti kūrinį asmeniniais tikslais yra autoriaus teisių apribojimas ir už jį reikia teisingai kompensuoti, tuomet galite toliau neskaityti.

Daugelis komentatorių sako: aš niekada nekopijuoju kūrinio į vieną ar kitą laikmeną. Jei nesinaudoju įstatymų numatyta išimtimi, tai kodėl kažkam kažką turėčiau mokėti? Bet sakykit nuoširdžiai, kiek iš jūsų nė vieno karto, jokiu būdu (kasetės, cd/dvd, usb, etc.) nekopijavot bent vieno ne savo kūrinio?

Beje, kai paklausiau studentų (dvi grupės po 30), kuris iš jų neturi USB atmintinės ir kuris nėra jos naudojęs atgaminti kokiam (ne savo) kūriniui – tokių nebuvo. Jei tikėsime dar 2006 m. atliktomis anglų apklausomis, tą daro daugiau nei pusė gyventojų (čia yra naujesnio tyrimo apžvalga), o jeigu žiūrėsime į jaunimą – 95 proc. 

Taigi pakarkit, bet kompensacija yra ne už galimybę, o už realų kūrinių kopijavimą. Savo naudai, naudojantis autoriaus teisių apribojimu. Anekdotai apie samagono aparatą ir prietaisą moterims prievartauti yra vaizdingi, tačiau neįtikina.

Bet jeigu ir naudojamės (kitas jūsų argumentas), autoriai dėl to nepatiria žalos. Stop. Čia yra vienas iš tų “debiliškų apvertimų”, apie kuriuos rašiau ankstesniame įraše. Esmė ta, kad mes, visi vartotojai, o dar labiau laikmenų ir įrenginių gamintojai, dėl to gauna daug naudos. Tik nesusipratęs vaikas, kolūkietis ir godus vertelga galvoja, kad už kai kuriuos naudingus dalykus galima ir nemokėti (aišku, mokėti nereikia, jeigu tų dalykų savininkams tam neprieštarauja).

Sakote, bet tegul moka tik tie, kurie tikrai tikrai gauna naudą, o tie, kurie negauna – tegul nemoka. Jeigu atidžiai paskaitytumėte įstatymo projektą, pamatytumėte, kad ten yra numatyta ne viena išimtis, kam mokėti kompensacijos už laikmeną nereikia. 

Antra vertus, pasikartosiu: yra daugybė dalykų už kuriuos mokame, nors jais nesinaudojame. Kvaila, ciniška, bet gal aš tuoj kur pakelėje nusibaigsiu nespėjęs pasinaudoti nei savo sveikatos draudimo įmokomis, nei pensija. Dar griežčiau - kodėl mano įmokos turėtų būti naudojamos alkoholikams, rūkaliams, narkomanams, paleistuviams gydyti?

Taip, čia perlenkiu lazdą, bet kitaip nepamatysime, ką reiškia solidarumas, visuomeniškumas, prieš kurį nuolat kovoja absoliutaus egoizmo, “laisvos” rinkos, “natūralios atrankos” apologetai.

Sakote, už teisę atgaminti kūrinį asmeniniais tikslais sumokama tada, kai kūrinys nuperkamas. Tai kad ne. Kūrinį nusiperki vartojimui, o ne atgaminimui. Jeigu kaina už atgaminimą būtų įtraukta į kūrinio kainą, tuomet už tai tikrai susimokėtų ir tie, kurie jo niekada nekopijuos. Ir mokyklos, ir bibliotekos ir visi kiti per mokesčius, už kuriuos jos išlaikomos.

Dar vienas mitas dėl kompensacijos administravimo išlaidų. Pirma, autoriai, nusprendę sukurti juos atstovaujančias institucijas, nusprendė ir dėl to, kokio dydžio jos bus, kam leis pinigus. Jeigu intelektinės nuosavybės turėtojams už jų teisių suvaržymą turi būti tinkamai kompensuojama, tai ar neturėtų jie patys spręsti ką daryti su nuosavais pinigais? Jie nusprendė, kad reikalinga LATGA ir AGATA, jie nusprendė, kiek ir kaip bus finansuojamos jų pačių sukurtos institucijos. Antra vertus, kaip ir numato įstatymai, tų pinigų kontrolę vykdo ir Vyriausybės įgaliotos institucijos.

Beje, administravimo išlaidos gali būti ir dar didesnės, jeigu, sekant jūsų argumentais, turėtų būti tiksliai atrinkti tie, kurie realiai kopijuoja ir atskirai už kiekvieno kūrinio kopijavimą, už kiekvieną atskirą atgaminimo veiksmą. Vėlgi, jei 100 proc. tikslumu negalima nustatyti, kas kiek kada kopijuoja, tai gal dingsta naudojimasis autoriaus teisių suvaržymu? Vadovaujantis tokia logika, jeigu neįmanoma nustatyti, kiek kas kokiais keliais važinėja (jei iš viso važinėja), tada mums nereikia  mokėti ir už kelius?

Per pastaruosius metus smarkiai krito CD/DVD pardavimai, bet ar tai leidžia pagrįstai teigti, jog kopijuojame mažiau? Ir jeigu CD/DVD visiškai išstums kitokios laikmenos, tai visai nekopijuosim? Mažiau parduotų CD/DVD - mažiau atlyginimo autoriams. O jeigu administravimo išlaidos panašios, tai aišku, kad procentaliai jos bus didesnės (skaičiuojant nuo mažesnių įplaukų).

Galiausiai, man labai keista, kad tiek daug protingų žmonių leidžiasi mulkinami IT lobistų. Jie sako, kad oij, kaip blogai, vartotojams pabrangs įranga, laikmenos. Tas buvo sakyta ir įvedant kompensaciją už CD/DVD. Pabrango? Nė velnio.

Paprasčiausias godumas neleidžia išsiskirti su keliais centais, kurių, jeigu tik pas mus yra reali konkurencija, jie niekada neužkels vartotojams. Taip, galbūt IT kompanijos turės mažiau išleisti lėktuvams, furšetams, banketams, premijoms ir brangiems lobistams. Mums viskas ok, kai pirkdami įrangą mokame už jų prabangą. Geriau godžių kapitalistų rankomis atiminėti iš autorių tai, kas jiems teisėtai priklauso. Negi mus taip paprasta apmulkinti, pripūsti miglos į akis?