Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘kompensacija už laikmeną’

Pasirodymas

2010.07.17 admin Komentarų: 2

Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas

2010.07.09 admin Komentarų: 9

Euristrachas Lietuvietis patetiškai žada, jog kita jo knyga bus nemokama, skrajos laisvai pdf formatu po visą internetą. Dėl to nezinau.lt neretoriškai klausia: “kodėl tiek daug durnių”, rašančių už dyką. Tokių kaip Coelho, Doctorow ir “daugelis kitų”. “Gal dėl to, kad tai teikia džiaugsmą ir kūrybos pilnatvę” – romantiškai atsako.

Nė kiek neabejoju, kad rašymas/dainavimas/muzikavimas/piešimas gali teikti ir teikia džiaugsmą beigi kūrybinę pilnatvę. Bet iliuzija tikėti, jog tik dėl šio džiaugsmo ir tik per jį gimsta kūriniai, kad užtenka geros valios jiems atsirasti, kad šiukštu materialinės gėrybės čia niekuo dėtos. Vaikiška, naivu taip tikėti.

Kalbant apie jau minėtus autorius - internete nesunku pasitikrinti, kad tiek vieno, tiek kito autoriaus geriausios knygos yra mokamos. Galbūt dalis yra nemokamų, tačiau už pačias populiariausias (ir geriausias) tenka mokėti (jei kur nenusipiratauji).

Visada, visais laikais geriems kūrėjams už gerus kūrinius buvo mokama. Jeigu mokėjo ne tiesioginiai jų vartotojai, tai visokie mecenatai, karaliai, kunigaikščiai ar šiaip turtingi žmonės (savo turtus susikrovę ne be bėdžių darbo).

Nuoširdžiai linkiu sėkmės Euristrachui rašant knygą. Nors rimtai abejoju, ar įmanoma gerą knygą parašyti be leidyklos – t.y. redaktorių, korektorių, maketuotojų, etc. – pagalbos (žinoma, jeigu talentas rašyti apskritai yra).

Galbūt Euristrachas turi iš ko pragyventi, tačiau yra daugybė autorių, kuriems vienintelės pajamos yra vien iš jų kūrybos. Atimti kad ir dalį tų teisėtų pajamų visų vartotojų - nors iš tikrųjų laikmenų ir įrenginių gamintojų - naudai, yra neteisinga. Tas visiškai aišku visoms išsivysčiusioms šalims.

2008 m. kompensacija už kopijavimą asmeniais tikslais buvo renkama visose ES narėse (žr. p.4), išskyrus dvi – Airiją ir Didžiąją Britaniją. Tas buvo daroma ir Japonijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Nigerijoje, Meksikoje ir daugybėje kitų šalių. Prancūzija, Vokietija, Ispanija išplėtė kompensuojamų laikmenų sąrašą, tą patį ketina daryti (jei dar nepadarė) Olandija, Belgija, Latvija, Čekija, taip pat Kanada, Brazilija ir kitos valstybės.

Taigi netiesa, kad siūlant Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas norima pralenkti 4/5 pasaulio valstybių. O tai, kad JAV yra nustatyta kompensacija autoriams, tačiau jos įgyvendinimas stringa, nepaneigia paties principo teisingumo.

Sakote, kad muzikos albumas, esantis CD ir kopiuterinė programa, esanti CD – tas pats. Tada pamėginkit tą programą paleisti CD leistuve savo automobilyje. Mano supratimu – tai skirtingi dalykai. Programomis kuriami arba tvarkomi kiti objektai, ji skirta darbui, knygos, filmai ar muzika – pramogai, jie patys yra objektai. Muzika ar filmai įrašomi tam tikru formatu arba pasitelkiant DRM tam, kad vartotojas vartotų kūrinius, o ne kopijuotų juos. Bet taip, jeigu jau kopijuoji, tada naudojiesi autorių teisių išimtimi, dėl to autoriams turi būti atlyginta.

Prancūzai, vokiečiai, kanadiečiai ir daugelis kitų žmonių supranta, kad CD klausymas ir jo perašymas į Mp3 grotuvą yra du skirtingi dalykai, mes – nesuprantam. Belieka apgailestauti ir aiškinti tiems, kurie dar gali suprasti.

Apie (ne)pagarbą nuosavybei

2010.07.07 admin Komentarų: 9

Truputį stebiuosi, kad įrašai apie kompensacijas už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais sukėlė tokias karštas diskusijas (nežinau.lt, nocopyright.lt, gumlinas.lt) ir laviną komentarų. Gerbiu ir skaitau visų pasisakymus beigi galvoju, iš kur tiek nepagarbos nuosavybei (gal dėl to, kad kalba eina apie intelektinę nuosavybę?).

Džiugas (su visa pagarba jam) įrodinėja, esą patys muzikantai nenori, kad jų gerbėjai mokėtų už muzikos kopijas. Absurdas. Praėjusią savaitę dalyvavau susitikime su keliais žinomais atlikėjais ir aktoriais. Aišku, jie pasisako už (kaip, pavyzdžiui, ir žinomi Kanados atlikėjai

Sutinku, kad galbūt trūksta garsesnio autorių balso. Tačiau tikrai ne dėl to, kad jie jaustųsi neteisūs (jie žino, kad reikalauti teisingos kompensacijos už savo teisių suvaržymą yra teisinga). Spėju, jų balsas silpnas, nes kaip gali prašysi iš tų, kurie nesuvokia, ko prašoma, arba tiksliau, už ką jie yra skolingi autoriams?

Tikrai keista, kad nesuprantame, jog pirkto CD klausimas per CD leistuvą yra viena (už ką sumoki pirkdamas albumą), o leidžiamas  muzikos nusikopijavimas mp3 formatu ir jos  klausymas per mp3 leistuvą – visai kas kita (už ką ir turėtų būti kompensuojama atlikėjams ir autoriams). Tas pats net jeigu dainą nemokamai parsisiunti elektroniniu formatu. Ir iš viso, ką veiktume be tų nešiojamų žaisliukų be muzikos?

Beje, Amerikoje yra renkama kompensacija už muzikos atgaminimą asmeniniais tikslais (plačiau - čia, pasaulinė WIPO (World Intelectual Property Organization) praktika – čia, p.10). O štai Norvegijoje už kopijavimą asmeniniais tikslais autoriams mokama iš valstybės biudžeto. Anglijoje – nerenkama, bet ten iš viso draudžiama kopijuoti. Daugelyje šalių suprantama, kas yra autoriaus teisės ir jų apribojimai, o mums, regis, vien tik elektroniai žaisliukai terūpi ir kad juose viskas būtų nemokamai.

Galit sakyti, kad čia vėl kalbu ezopo kalba ir noriu “pavyti ir pralenkti”. Mes turbūt geriau išmanome autorių teises nei tie, kurie turėjo pirmus autorių teises ginančius įstatymus anksčiau nei atsirado bene anksčiau nei pirma Lietuviška knyga.

Sutinku, kad ne visos laikmenos ir ne visada naudojamos atgaminti (kopijuoti) autorių teisėmis saugomus kūrinius. Sutinku, kad apskritai kopijuojami ne tik legalūs, bet piratiniai dalykai. Tačiau ar dėl to turėtume iš viso atsisakyti mokėti autoriams už tai, kad vis tiek naudojamės jų teises apribopančia išimtimi?

O apeliacijos į tai, kad autoriams neturėtų būti gaila, kad mes įsirašome.. ką aš žinau. Man panašu į šūdeliavimą turguje – negi gaila nuleisti litą? Nors negailime šimtų litų už plastmasės ir metaliukų kruvą telefone ar kompiuteryje, negailime milijoninių pelnų ir korporacininės prabangos už visas “aityškes”, šykštu kelių centų ar lito autoriams. Jiems nereikia nei valgyti, nei apsirengti, nei vaikų auginti – gyvi “dūchu ir tabaku” ir populiarumu. Mes geriau žinom, kaip jie turi dirbti ir kiek uždirbti.

Bet baisiausia kalbos apie pažangą, technologijų plėtrą ir jos stabdymą (nesuprantu, kodėl stabdančiais pažangą nevadinami tų pačių IT bendrovių patentuoti išradimai). O net jeigu ir taip, tai kur mes nužengsime su ta pažanga? Kitam kare nužudysim ne keliasdešimt milijonų, o kelis šimtus?