Martynas Žilionis

Amazon, kaip tikriausiai žinote, plyšauja, kad eknygų parduoda jau daugiau nei leidinių kietais viršeliais arba prognozuoja, kad iki 2011 m. pabaigos elektronika pralenks ir minkštaviršelius.

Lietuvoje, jei neklystu, vieninteliai eknygas pardavinėja www.skaitykle.lt. Seniai ten buvau, tad šiandien užsukęs pastebėjau, kad jie nemokamai dalina praėjusio amžiaus viduryje pasirodžiusius literatūros klasikos vertimus (pvz., 1908 m. lietuviškai leistą Džeką Londoną). O štai naujesni vertimai (pvz., to paties Džeko Londono) kainuoja 15 Lt.

Arba praleidau, arba skaityklė nesigyrė, kad ėmė bendrauti su “Vaga”. Neblogai, tik vėlgi elektroniniu formatu pardavinėjami senesni leidimai arba perleidimai. Matyt, tos knygos, kurių popieriniai leidimai pasibaigę ir daugiau nebebus. Dėl to kokio Coelho (jį irgi leidžia “Vaga”) elektroninės knygos vargiai galima tikėtis artimiausiu metu.

Kodėl sunku tikėtis? Dėl to, kad nepaisant sutaupytų knygos spausdinimo kaštų, naujesnės užsienietiškos knygos elektroninės ir popierinės versijos leidybos teisės kainuoja tiek pat. T.y. 8-10 proc. nuo didmeninės knygos kainos. Dėl to, kad vertėjui, matyt, reikia tiek pat sumokėti, dėl to, kad vis tiek reikia sumaketuoti, dėl to, kad kainuoja ir elektroninės knygos platinimas.

Spėju, skaitykle.lt naudoja Adobe Content Server sprendimą, kuris pradžiai kainuoja 4,125 eur (14 tukst. lt) plius kiekvienais kitais metais po 1000 eurų sprendimo palaikymo mokestis, plius po 0,14 eur (0,48 lt) už kiekvienos knygos kriptavimą epub formatu (įdomus (ne)sutapimas: ne vienos knygos kaina skaitykleje baigiasi xx,88). O softą reikėtų įdėti ir į fizinius serverius, kurie spėju kainuotų 10-20 tūkst (priklausomai nuo galingumo).

Ir galim paskaičiuoti, kad per kokius trejus metus minimalių vien sprendimo palaikymo išlaidų susidarytų apie kokius 35 tūkst (14,125+3,450+3,450+15,000). Tiesa,  neskaičiavau sprendimo, kuris verstų txt bylas į pdf arba epub. Vadinasi, kad po trijų metų susigrąžintume 35 tūkst. kasdieną reiktų gauti apie 32 litus (35000/365*3). Vadinasi, reikia parduoti bent po dvi knygas per dieną, kurios kainuoja po 15 lt.

Žinoma, jeigu pridėsime vieną nedidelę algą, tarkime po 2000 su mokesčiais per mėnesį, išeitų, kad trejus metus susidarytų 72 tūkst. Vadinasi, dar 4 knygos per dieną. Taigi iš viso 6 eknygos per dieną. Čia jeigu pats leidėjas turėtų Content Server, o jeigu jį turi Skaityklė, matyt, pasilieka nuo parduotos knygos apie 30 proc. Vadinasi jai, kad atsipirktų ta suma reikia parduoti bent 6*3=24 knygas per dieną. O kiek skaitytojų Lietuvoje turi skaitykles arba perka knygas skaitymui kompiuteryje?

Aišku, nėra čia baisiai dideli pinigai. Tik va su pasiūla truputį striuka. Naujausių ir populiariausių knygų elektroninių versijų pardavimai būtų kur kas didesni. Tačiau tuomet leidėjui, norinčiam leisti el. versiją reikėtų rizikuoti kokiais 8-12 tūkst. papildomų litų (ilgai aiškint, iš kur šitas skaičius).

Tarkime, 10 tūkst. Per dvejus metus. Jei el. knygos didmeninė kaina 10 Lt, tada reikėtų per tą laiką parduoti 1000 egzempliorių, kad gautųsi nulis. “Į pliusą” jeigu daugiau. Nežinau. Tai vidutiniškos popierinės knygos labai vidutiniški pardavimai.

Žodžiu, uždaras ratas: nėra gero knygų pasirinkimo, neverta pirkti skaityklės, neverta pirkti skaityklės, per didelė rizika leisti ir pardavinėti elektronines knygas. Aišku, kažkam reikės surizikuoti ir paaukoti ne vieną tūkstantį, kad rinka susidarytų. Bet iš kur tuos tūkstančius gauti, jeigu ir taip knygų pardavimai smuko 30 proc., o leidėjai vėluoja atsiskaityti su spaustuvininkais, autoriais ir kt.

Reikia išorinių pinigų. Arba užsienio leidėjų arba vietos verslininkų su laisvu kapitalu.

Gera kartais nutolti nuo to, kas labai arti. Na, bet grįžau.

Vakar buvau mugėj. Prieš eidamas dar aptikau Leidėjų asociacijos pranešimą spaudai apie leidybos verslo padėtį. Pagalvojau: galų gale sugebėjo ką nors bendro išspausti, pasakyti, kokie konkretūs dalykai kamuoja visus leidėjus – ir mažus ir didelius. Ir dar konkrečių skaičių pateikti.

Antra vertus, visi pateikti skaičiai – procentinės pokyčių išraiškos. Tad galutinio tikrumo vis tiek nėra. Nėra ir ta prasme, kad leidyba – tik viena grandinės dalis. Kai nėra pardavimo skaičių, tada vis tiek galutinė situacija neaiški (mugėj girdėjau įvairių atsiliepimų…)

Bet kokiu atveju sveikinu asociaciją su tokios informcijos paskleidimu – tikiuosi, tai ne vienkartinis padejavimas skaičiais, o būsimų, rimtų ataskaitų pradžia.

Dabar apie mugę.

Dviprasmiški įspūdžiai. Parodos dalyviai ir lankytojai moka pinigus organizatoriams (kai kas ir nemažus), dėl to norėtųsi, kad jie už tai atidirbtų. Tarp parodų yra pakankamai laiko snieguotoms aikštelėms valyti, nepaisant to vakar visi kulniavo per patižusį sniegą – nėra malonu.

Nemalonu buvo ir knygos A.Užkalnio knygos pristatyme. Pats pristatymas patiko, bet fone labai garsiai grojo muzika ir blaškė dėmesį. Mano siūlymas būtų kitais metais arba kur nors iškelti “Muzikos bombą”, arba “Rašytojų kampą”.

Beje, kalbant apie pristatymą. Toks įspūdis, kad A. Užkalnis atidirbinėjo, priėmė pristatymą kaip pareigą, nesimatė jokio džiaugsmo ir malonumo (arba aš kažką išsigalvoju, nes žodžiais jis viskuo labai džiaugėsi…). O Beata patiko :) Būna tokių žmonių, kurie spinduliuoja kažkokį nepaaiškinamą (gyvenimo?) džiaugsmą – kad ir ką jie plepėtų, tai nuteikia maloniai.

Buvau šios knygos pristatyme, nors iš tikrųjų labiau norėjau nueiti paklausyti Džiugo ir kitų diskusijos apie tai, kodėl Lietuvos leidėjai (ne)bijo el. knygų. Keista, kad mugės organizatoriai tik prieš prasidedant renginiui pranešė apie jo atšaukimą. Ir visai nepaaiškino kodėl jis atšaukiamas.

Džiugas bent jau papasakojo apie savo požiūrį, kurį būtų išdėstęs ir pasakė, kodėl neatvyko. Bet kitų požiūrio taip ir neišgirdau (beje, itin įdomu būtų sužinoti, ką apie tai mano patys leidėjai – pvz., “Tyto alba” ar “Eugrimas”, kurie jau susitarė su www.skaitykle.lt )

Jeigu kas klaustų mano nuomonės, dėl ko Lietuvoje dar neišsikerojo el. knygų leidyba, sakyčiau dėl kelių priežasčių.

Pirma, didžiausiose leidyklose svarbiausius sprendimus priimantys asmenys, nėra išsamiai susipažinę nei su skirtingų skaityklių veikimo principais, nei su pačių tekstų vertimo elektroniniais beigi apsaugojimo niuansais.

Antra, yra daugybė nesutvarkytų teisinių niuansų, susijusių su elektronine leidyba, tarp lietuvos leidėjų ir užsienio autorių agentūrų, lietuvių autorių ir vertėjų (veikiausiai kaip tik dėl to www.skaityklė.lt kol kas teturi mizerną kiekį parduodamų knygų. O kai neturi pasirinkimo, tai ir paskatų pirkti tokiu būdu gerokai mažiau).

Trečia, dėl Džiugo argumentų lyginant muzikos, filmų ir knygų skaitmenizaciją. Manau, kad kalba knygoms yra daug svarbesnis elementas nei muzikai (daug kas nesupranta klausomos muzikos žodžių ir dėl to nesuka galvos) ar filmams (suprasti filmą daug lengviau nei parašytą knygą, be to, titrų vertimas daug pigesnis nei knyginio teksto). O ir tarp skaitančių knygas bent kol kas yra nedaug kompiuteriškai tiek išprususių, kad mestų popierių ir pereitų ant (nelegalaus) skaitmens.

Ketvirta, skaityklės brangios, o kritinė knygų pirkėjų masė bent kokius penkerius artimiausius metus bus tie, kurie tikrai neskaito per kompiuterį ar telefoną. Bet vargu ir ar per skaitykles skaitys. Taigi laiko dar šiek tiek yra.

Bet grįžkim prie popieriaus ir mugės.

Prieš devynis mėnesius paaiškėjus apie “Baltų lankų” knygynų pardavimą “Šviesai – Almai Litterai”, rašiau, kad dėl sandorio labiausiai gali nukentėti smulkesni leidėjai, kuriems gali kilti kliūčių patekti į stambiausio tinklo knygynus. Mugėje šnektelėjęs su keliais iš jų, sužinojau, kad tokių tendencijų jau yra (patikrinti tiesa tai, ar ne – neturiu galimybių). Bet viešai apie tai niekas nekalbės… O ir argumentų, kodėl taip yra galima prigalvoti ne vieną…

Dar atkreipiau dėmesį į knygų kainas. Jos – nesuprantamos. Yra knygų kurios kainuoja daugiau kaip šimtą litų ir pagal leidymos sąnaudas panašių leidinių po 10-20 Lt (čia apie mokslinę literatūrą). Yra vadovėlių, kurie kainuoja 30-40 Lt ir n-tuosius metus iš eilės pardavinėjamų niekaip nesibaigiančių pirmų tiražų neaiškios grožinės literatūros po keliolika litų. Be vienos kitos išimties, man pirkti nesinorėjo – toks įspūdis, kad nemažai stenduose stovinčių “pardavėjų” nesupranta, ko stovi (bet čia jau mano labai subjektyvi nuomonė). Gal dar kokią dieną apsilankęs matysiu kitokį vaizdelį.

Ai, ir dar. Puikiai matosi, kurios leidyklos mugėje su senu bagažu – tie patys stendai, tos pačios knygos, tas pats idėjinis išsikvėpimas. Ir yra naujokų, kurie aiškiai stiebiasi ir po metų kitų bus nemenki žaidėjai.

Jei ką nors dar prisiminsiu, parašysiu. Kol kas atsiprašau už paklodę.

P.S. Nesupraskit klaidingai: man patinka knygos, patinka knygų mugė, nepraleidžiu jos jau nežinau kiek metų ir ateityje nepraleisiu, bet tiesiog norisi, kad būtų geriau :) (taip, kaip suprantu)

Lietuvos leidėjų asociacija išplatino pareiškimą dėl projekto “Vilnius – pasaulio knygų sostinė”. Su daugeliu išsakytų argumentų, aiškiai iliustruojančių lietuviškų knygų rinkos žlugdymą, visiškai sutinku. Net ir “lengvatinis” dabartinis PVM leidiniams mūsų šalyje yra didesnis nei daugelyje kitų Europos šalių. Lietuviškų knygų leidybos, bibliotekų, daugelio kitų projektų finansavimas yra absoliučiai mizernas. Ir apskritai valdžios požiūris švelniai tariant ne koks.

Vis dėlto esu įsitikinęs, kad patys leidėjai didžia dalimi prisidėjo prie tokios situacijos. Ir dėl to labiausiai kenčia skaitytojai.

Pirmiausia, leidėjai (ir knygų pardavėjai) iš esmės niekada nebuvo vieningi. Kiekvienas traukė anklodę ant savęs, o bendras rinkos kūrimas ir ateities verslo pamatų klojimas buvo iš esmės nė motais.

Antra, leidėjai negerbia skaitytojų. Taip, laukia jų pinigų, bet negerbia. Pvz., perleidžia knygas ir nors ankstesnių leidimų pardavimai jau atpirko daugelį sąnaudų, pardavinėja net ir didesnėmis kainomis nei buvo pradinė kaina (ir tai nesusiję su PVM – taip buvo daroma ir prieš tai, kai pakilo šis mokestis). Ir jau nekalbu apie vadovėlius, kurie suneša didžiausio pelno leidėjams – antri, treti, ketvirti leidimai, garantuoti valstybiniai užsakymai, o kainos su kiekvienu leidimu vis didesnės. Tai yra nesąžininga.

Beje, kai kurie leidėjai mėgsta girtis esantys ne kokie “gariūniniai” verslininkai, o kultūros nešėjai, bet jų verslo darymo metodai ir machinacijų mastai galėtų gerokai pranokti daugelį gariūnų prekeivių.

Kaip nepagarbą skaitytojui laikau ir visiškai debiliškas, prastai išverstas, su daugybe klaidų išleistas, absoliučiai menkaverčio turinio knygas, kurios po to ir išpardavinėjamos nežinia kiek laiko (aišku, niekada nebus taip, kad pataikysi išleisti tik geras knygas, bet šlamšto procentas galėtų būti ir mažesnis).

Dar leidėjai visiškai neužsiima normalia knygų rinkodara. Be vieno kito projekto (“Grožio kirtis”, “Neregėta Lietuva”, “Haris Poteris”, tų, kur knyga plius filmas ir kt.), be vieno kito knygos pristatymo, absoliuti jų dauguma “nusėdama” apie jas nieko nesužinojus potencialiems skaitytojams ir pirkėjams.

Ką, pvz., leidėjai padarė, kad laikraščiuose atsirastų normalios knygų apvalgos (ne anotacijos), kad būtų bent viena normalesnė TV arba radijo laida apie knygas (to, kas “Žinių radijuj” arba LRT – tikrai nepakanka)? Taip, rinkodarai reikia papildomų išlaidų, bet ji sukurią papildomą paklausą, kas gali padidinti tiražą ir sumažinti vienos knygos savikainą. Taigi čia leidėjai galėtų daugiau padirbėti (nors atrodo, kad verčiami sunkmečio pamažu šia linkme eina).

Dar vienas dalykas. Man yra tekę asmeniškai bendrauti su daugelio leidyklų paprastais darbuotojais (visiškai nekalbant apie ”Baltas lankas”, kur arčiau buvau). Ir leidėjų elgesys su darbuotojais, švelniai tariant, ne visada gražus.

Galbūt įmonėms yra blogiau didesni “Sodros” ir GPM mokesčiai, bet darbuotojams, žvelgiant plačiau jie tikrai nėra žalingi. Be to, kaip pateisinti kokius autorinius atlyginimus su mažesniais mokesčiais tiems “autoriams”, kurie  kaip normalūs biurų darbuotojai dirba įprastinį intelektinį darbą (kodėl diktantus taisančiam mokytojui turi b ūti taikomi didesni mokesčiai nei knygos korektoriams?)

Lietuvos leidėjai ir knygų pardavėjai yra slapukai. O kur paslaptys, ten visokie įtarimai dėl negražių dalykų. Pvz., kur matėte normalią oficialią statistiką apie vienų ar kitų knygų pardavimus, tiražus, apie tai, kaip galutinę knygyne matomų knygų kainą pasidalina pardavėjai, leidėjai, spaustuvininkai, autoriai ir pan? (kaip pvz., labai aiškiai yra Anglijoje).

Paskutinis dalykas – įstatymų pažeidimai, kurie tikrai nepadeda knygų leidybos plėtrai. Neseniai rašiau apie “Šviesos” vykdomą didyjį žaidimą ir įmonei skirtas baudas už asmens duomenų įstatymo pažeidimus, su kai kuriais smulkesniais leidėjais turėtų ką veikti autorinių teisių gynėjai, vertėjai, fotografai, etc. Be to, esu įsitikinęs, kad Valstybės kontrolė ir kai kurios kitos valstybinės institucijos turėtų ką veikti tirdamos kai kurių leidėjų ir ministerijų neskaidraus verslo žaidimus.

Taigi priminimai valdžiai dėl knygų verslo žlogdymo iš dalies teisingi, tačiau leidėjai ir knygų pardavėjai galėtų ir savo darže labiau pasitvarkyti.

Turbūt skaitėt ryto straipsnį apie paskutinius pasikeitimus didmeninėje knygų prekyboje. Panašų tekstą prieš gerą savaitę išspausdino ir Verslo žinios. Esmė ta pati: du knygų pardavimo didmenininkai bankrutavo ir mažesni leidėjai, o kai kuriais atvejais ir pavieniai autoriai, atsidūrė ant ledo.

Susigrąžinti pinigus arba knygas iš problemas patiriančio didmenininko, o šiam iš knygyno ir sudėlioti visus piniginius srautus ne taip jau paprasta. O jeigu ir susigrąžini, tai ką beveiksi su krūva neparduotų egzempliorių?

Beje, kalbos apie Respublikinio knygų centro ir Mūsų knygos problemas sklandė jau gana seniai. Šiemet susidėjo ne tik sumažinti bibliotekų pirkimai (iš ko didmenininkai tikrai turėjo neblogo pinigo), o ir ta pa ti dugno beieškanti krizė. Taigi problemos ir permainos – natūralios.

Jeigu dar pridėsime “Baltų lankų” knygynų atitekimą “Šviesai – Almai Litterai” vaizdelis aiškus kaip dieną: per šiuos metus kngų verslas patyrė esminių permainų. Ir gali būti, kad dar patirs. Permainos prasidėjo nuo tų verslo sričių, kurios yra arčiausiai pinigų – mažmenininkų ir didmenininkų. Galiausiai sumažėjęs pinigų srautas pasieks ir leidėjus, kurie paprastai pinigus gauna praėjus nuo mėnesio iki trijų po to, kai prekė parduota knygyne.

Ką gi natūrali atranka. Išlieka stipriausi. Tik įdomu, ką jie po to darys su silpnesniais (leidėjais ir skaitytojais)…

Prieš kurį laiką komentavau žinias apie galimą  ”Baltų lankų” knygynų pardavimą. Sakiau, kad labiausiai nenorėčiau, jog jie atitektų “Šviesa Alma Littera” grupei. Deja. Šiandien paskelbta, kad knygynus vis dėlto įsigijo ši grupė.

Sandorio kaina neskelbiama. Pranešimą išplatino ir sandorį iš “Baltų lankų” pusės derino “SEB Enskilda Lietuva”. Iš “Šviesos” – “Gild Bankers”.

Abiejų pusių komentarai irgi šykštūs. “Šviesa Alma Littera” A. Andrijauskas:

<…> pasikeitusios knygų verslo sąlygos ir ekonomikos realijos sektorių stumte stumia konsoliduotis, todėl toks žingsnis yra logiškas tiek pirkėjo, tiek pardavėjo požiūriu

“Baltos lankos” S. Žukas:

Pustuzinis kandidatų ir labai konkurencingi siūlymai rodo, kad gerai pasirengus įmanoma pasiekti norimą rezultatą, o pats sandorio faktas reiškia vieną – knygų prekybos verslas Lietuvoje turi perspektyvų

Pirmąją citatą būtų galima suprasti kaip būsimą kai kurių “Pegasų” uždarymą (bent jau Kauno centre, galbūt vieną Klaipėdoje) ir bent dalies “Baltų lankų” knygynų darbuotojų atleidimą (dalis administracijos ir apskaitos – buhalterijos).

Pustuzinis, jei neklystu, yra šeši. Įdomu, kas dar, be “Šviesos”, “Vagos”, gal dar “Roto”. Veikiausiai kokios investicinės bendrovės… O teiginys apie tai, kad sandoris esą parodo, jog knygų verslas Lietuvoje turi perspektyvų, manau, nėra visiškai neprieštaringas.

Taip, kur kas geresnės perspektyvos plėtrai atsiveria “Šviesai – Almai Litterai”. Niūresnės – daugeliui smulkių leidėjų ir paprastų pirkėjų. Ypač vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių prekyboje. Taip pat užsienietiškų knygų rinkoje.

Iš ko taip sprendžiu? Nueikite į didžiausią “Pegasą” “Panoramoje” ir suskaičiuokite kelių skirtingų leidėjų knygos ten pardavinėjamos. Jeigu “Baltose lankose” liks tiek pat, teks knygas internetu pirkti.

Taip pat pažiūrėkite, kokią dalį vadovėlių rinkos užima Šviesa ir Alma Littera (grubiais mano skaičiavimais – 425 iš 833 pavadinimų leidžiamų pirkti mokykloms). Nereikia pamiršti, kad mažiausiai tokią pačią dalį sudarys ir įvairūs pratybų sąsiuviniai.

Beje, “Baltų lankų” leidyklos pardavimai nemažai priklausė nuo to pardavimų nuosavuose knygynuose. Jeigu nauji knygynų šeimininkai bus nuoseklūs, tokių sąlygų leidyklai nebeliks.

Ir įdomu, kodėl apie susijungimo galimybes nieko nesakė Konkurencijos taryba. Juk reikia leidimo koncentracijai, jeigu sujungiamų bendrovių pajamos viršija 30 mln. arba jeigu vieno iš subjektų metinė apyvarta – 5 mln. litų (oficialiais duomenimis yra ir taip, ir taip). Juk jungiantis “Vagai” ir “Mūsų knygai” leidimas buvo reikalingas.

…Dar pragooglinau šiek tiek istorijos apie kai kurias “Alma Littera” ir “Šviesa” susijungimo peripetijas (žr. čia, čia ir čia).

P.S. Skambinau į Konkurencijos tarybą, sakė dar nebuvo kreipimosi

P.P.S. Dar viena nuoroda apie “Šviesos” privatizaciją čia.