Martynas Žilionis

Jeigu vidinis tinklaraščio kalendorius nemeluoja, šiandien www.martynas-zilionis.lt sueina lygiai vieneri. Šioks toks jubiliejus. Kaip ir nenumiriau praėjus pirmajam rašymo įkarščiui. Retai kuriam naujam tinklaraščiui pavyksta ištemti pusmetį ar juolab metus. Be to, apskritai tinklaraščiams, kaip naujosios medijos kanalui, prognozuojama niūri ateitis. Na, kaip bus, taip, o tuomkart reikėtų suvesti galus.

Iš viso per metus paskelbiau 279 įrašus. Jei atmesime savaitgalius, kuriais beveik niekada nesėdu rašyti, išeis, kad vos ne kasdien ką nors paskrebenu (pradžioje dažniau, dabar kiek rečiau). Iš viso sulaukiau 901 komentaro (ačiū tiems, kurie nepatingi tarstelti kokį žodelį).

Be statinių puslapių (apie, darbai, mokslai), daugiausia kartų perskaitytas… “Apie pederastus, vadinamus gėjais”. Nemanau, kad tai geriausias įrašas. Tiesiog jame kurį laiką kabėjo paveiksliukas su besibučiuojančiais berniukais (vadinasi “Gay kiss”). Tą “kiss” kažko labai buvo pamėgę paieškos sistemos.

Kiek mažiau, bet taip pat pakankamai dažnai, buvo žiūrimi įrašai apie “Baltų lankų” knygynų pardavimo peripetijas (čia ir čia). Dar apie emigraciją.

Gaila, kad iš vidaus ne visada veikė “Google Analytics”. Galiu tik pastarųjų kelių mėnesių statistiką pasakyt, kad sulaukiau 1014 unikalių lankytojų. Pusė jų užsuko vieną kartą, kita pusė – bent du ir daugiau. Įdomu tai, kad 7 proc. lankytojų apsilankė daugiau nei 200 kartų… 

Google apskaičiavo, kad tinklaraštyje tiesiogiai arba paieškos sistemas apsilankė internautai iš 22 valstybių. Be Lietuvos, daugiausia iš Anglijos, Vokietijos, Graikijos (?), Estijos, JAV. Turiu ir egzotiškesnių užklausų iš Kinijos ar Pietų Korėjos. Tiesa, užsibūnama čia neilgai – vidutiniškai apie 1 min. ir 47 s.

Truputį gaila, bet 60 proc. lankytojų į šią vietą užsuka iš paieškos sistemų. Tiesiogiai užsuka apie 20 proc. dar tiek pat atneša nuorodos iš kitų puslapių. Didelis ačiū www.nezinau.lt – keli mano įrašai, patekę į blogoramas, sutraukė nemažai naujų lankytojų į šį puslapį, ir Liutaurui, kuris pačioje pradžioje nemažai pagelbėjo.

…Gal nereik daugiau skaičių?

 Žo, dėkoju, kad nepamirštas, užsukat, paskaitot, padiskutuojat. Kai kurie sugrįžtat nuolat, tad viliuosi, kad bent kiek ką gero čia sužinot ar perskaitot.

Nežinau, ar ilgai dar tęsiu tokį rašymą. Pradinis entuziazmas išblėso, be produktyvių diskusijų ir pastabų, dėl nuomonės tinklaraštyje sulaukiau ir nemalonių skambučių. Aišku, dėl jų nenustosiu rašęs, tiesiog… nemoku susitaikyti su liguista reakcija į žodžius ir neracionalumą.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti kas rūpi man. Ir rašiau pakankamai reguliariai. Nors buvo, kai nieko nenorėjau, o žinojau, kad reikia (tokiais atvejais pareidavo kokie filmukai). Džiaugiuosi, kai kur nors, kas nors kokiomis nors netikėtomis aplinkybėmis pareiškia, kad skaitė mano blogą (ne dėl to, kad būčiau pareklamavęs, o užtikus atsitiktinai(?)). Tai glosto savimeilę :)

Anyway, ta proga linkiu visiems pakelti aukščiau nosį, labiau pasitikėti savimi, daugiau šypsotis, būti labiau optimistais ir mažiau niurgzti. Nėra juk taip blogai!

Radau vieną neblogą įrašą (ir dar vieną įrašą apie tą įrašą), kuriame dvidešimties metų darbo žiniasklaidoje patirtį turinti žurnalistė dalinasi mitimis apie tai, kuo skiriasi žurnalistas ir blogeris. Arba tiksliau, kokios yra gero blogo savybės. Arba dar tiksliau, kokios žurnalistikos taisyklėms turėtų būti laužomos gerame bloge (truputį verčiau, tai atsiprašau už stilių). Taigi:

1. Anoniminiai arba išgalvoti veikėjai. Normaliame straipsnyje paprastai vengiama anonimiškumo. Bloge galima cituoti ir visokius pseudonimus. Tiesa, reikėtų būti atsargiems su veikėjais, kurie, pavyzdžiui, be pagrindo ką nors rimtai kaltina arba ant ko nors “važiuoja”. Skaityti toliau

Nu kai pradėjau šitą blogą viskas buvo kur kas paprasčiau. Atrodė tik kyla kokia mintis – imi ir užrašai. Tiesiog taip, as it is. Bet kuo toliau, tuo sunkiau tas mintis imti ir taip išdėti. Dėl to, kai per dieną iš kitų blogų ateina net po kelis RSS’us, tai ir pavydas, ir toks pyktis sujama.

Ir tada stveriesi ką nors rašyti, bet pradedi ir supranti, kad gal ne taip nuskambės, gal ne taip bus suprasta, gal tiesiog šiukšlė išeis tarp daugybės kitų šiukšlių…

O gyvenimas nestovi. Ir neparašytas įrašas apie didėjantį santuokų skaičių pasensta (iš viso daugiau kaip 24 tūkst. per praėjusius metus), ir neištarti atsiprašymai, ir besikaupiantys pykčiai aplinkiniams tampa pastebimesni…

Savaitgalį buvo paskelbtas tolerantiškiausias (ir kodėl po “l” norisi rašyti “-ia-”?) metų žmogus. Juo tapo žurnalistas Mykolas Drunga. Įrašą apie šios premijos skyrimą radau ir viename iš mano mėgstamų blogų.

Įraše, kuris pavadintas “Tolerancija lietuviškai… Sugihara vartosi karse”, analizuojamas vienas iš M. Drungos tekstų apie gėjus ir kai kurias rasistines apraiškas. Panarpliojus tą straipsnį, švelniai tariant, abejojama ar vertėjo tolerantišku žmogumi paskelbti M. Drungą, kadangi jis laikosi krikščioniškos pozicijos ir homoseksualius santykius vadina potencialiai nuodėmingais.

Paskaičiau įrašą, dar ir M. Drungos tekstą ir palikau komentarą, po to dar vieną patikslinimą. Bet vis tiek kažkodėl tas tolerancijos reikalas man neišeina iš galvos. Skaityti toliau