Martynas Žilionis

Kai kam jau sakiau, kai kam dar ne, bet galų gale nugalėjau visokias kliūteles ir galiausiai įstojau į doktorantūrą Mykolo Romerio universitete. Praėjusį penktadienį pasirašiau studijų sutartį.

Džiaugiuosi dėl to, kad susidorojau su savimi ir įveikiau visus formalumus – dokumentų surankiojimą, pridavimą, disertacinės darbo įžvalgos rašymą (vasarą parašyti 15 psl. teksto apeliuojant į mokslinį stilių tikrai nebuvo lengva), užsienio kalbos įskaitą (per ją net suabejojau savo anglų kalbos žiniomis, bet išlaikiau), ne patį maloniausią kamantinėjimą per įžvalgos gynybą, na, ir dar kai kurias peripetijas.

Žodžiu, dar karą įsitikinau, kad kartais kai kuriems dalykams, apie kuriuos esi tik svajojęs, užtenka paprastos valios ir užsispyrimo (ir realaus noro atimti laiko iš tų dalykų, prie kurių jau esi įpratęs). Tikiuosi, valios užteks ir laukiantiems egzaminams beigi disertacijai.

Kadangi mažiausiai ketverius metus būsiu šio universiteto Teisės filosofijos katedros doktorantas jos būsima tema atitinkama. Preliminariai užfiksuota, kad disertacija bus apie normos ir vertybės problemą šiuolaikinėje teisės filosofijoje, jos atspindžiais konkrečiuose teismų sprendimuose. Tačiau, akivaizdu, kad ji per plati ir reiks kažkaip kažką siaurinti.

Šiaip mane domina epistemologinė arba pažinimo metodo teisės moksluose problema, taip pat vertybinių arba tiesiog neteisinių argumentų, prielaidų, motyvų, etc. įtaka teisiniams procesams – pradedant teisėkūra ir baigiant sprendimų priėmimu, teisės taikymu ir aiškinimu.