Martynas Žilionis

Skambina man šiandien kažkas į darbinį telefoną. Iš traškesių, braškesių ir keistų pypsėjimų suprantu, kad įrašinėja. Sušvebeldžiuoja vardą pavardę (vėl neperklausiu), ir lyg sako, kad iš naujienų portalo “Delfi” (suabejoju, bet ne per stipriai).

Ima klausinėti apie dalyką, susijusį su įmonės, kurioje dirbu atstovu spaudai, teisinėmis peripetijomis ir kurio klausė lyg tas pats bet skambinęs praėjusią savaitę neprisistatęs asmuo.

Tada atgaminu, kad šis žmogus (arba bent jau asmuo su panašia pokalbio įrašymo technika) apskritai skambino kelis kartus. Ir vieną kartą prašė vieno, kitą – kito dalyko. T.y. vieną kartą pakomentuoti tam tikrą susitarimą, o kitą - paaiškinti, kodėl vienoje interneto svetainėje su nauja data atsirado tam tikra infortmacija.

Ok, sakau, išsiaiškinsiu su teisininkais tą reikalą ir atrašysiu, bet brūkštelk, prašau, laiškelį, kad ir tuščią, tam kad turėčiau kur atrašyti. Parašo: “Laba diena, kaip taremes telefonu, siunciu uzklausa. Pagarbiai,Paulius Jankevičius”

Vėl normaliai neinformuoja iš kur. Hm, įtarimas kyla labiau (paieškos sistemos nepasako, ar kuo nors prisistatantis žmogus ir yra tas tikrasis žmogus). Kalbu su teisininkais. “Nieko nekomentuok”. Ok (nors nepatinka pačiam žurnalistus palikti ant ledo).

Tuomet patikrinęs “Delfi” žurnalistų sąrašą (įsitikinu, kad jo ten nėra), rašau Pauliui Jankevičiui: ”Atsiprašau, neišgirdau, kurioje žiniasklaidos priemonėje Jūs dirbate?”. Atsakymas (kalba netaisyta):

Siuo atveju neatstovauju konkreciai ziniasklaidos priemonei, taciau pagal leidybine sutarti surinktos medziagos bus pateiktos vienai is respublikos leidiniu grupiu ir jie spres del tolimesnio temos likimo. 

Antra vertus, noretusi tiketis, kad tokia kompanija, kaip <dabartinės mano darbovietės pavadinimas, – MŽ>, neskirsto ziniasklaidos atstovu pagal ju priklausomybe vienai ar kitai leidybinei kompanijai, ar jų grupei ir pagal tai nedozuoja informacijos. 

Laukiu is Jusu informacijos. Pagarbiai, Paulius Jankevičius Tel.: <galiu duoti numerį, jei kam reikia į juodus sąrašus įsivesti>.

Įtarimai tvirtinasi. Kam žurnalistui slėpti informacijos priemonę, kuriai rengiama medžiaga? Reikia kompromato. Kam nors, ką nors sudergti.

Galiausiai atrašau Pauliui: 

Na, Visuomenės informavimo įstatymas kiekvienam informacijos prašančiam žurnalistui numato pareigą pateikti info apie save (žr. 41 str. 6 d.) Taigi nežinant kas prie ko, neįmanoma ir suskirstyti :) 

O dėl tos <…> sutarties, tai advokatai davė nurodymą nieko nekomentuoti. Taigi atsiprašau, bet šiuo klausimu daugiau nieko nepasakysiu.

Be kita ko, tas pats įstatymo straipsnis (visas įstatymas čia) numato, kad žurnalistas “turi nenaudoti garso ir vaizdo įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo”. Įdomu, ar gali būti kur nors panaudotas mano balsas, jeigu sutikimo įrašinėti nedaviau ir jeigu tariamas žurnalistas tinkamai neprisistatė?

..Kai dirbau vienam laikrašty kartais nesuprasdavau, kodėl turėčiau skambinti vienam ar kitam pašnekovui arba kodėl kartais mano tekstų antraštės būdavo, švelniai tariant, ne tokios, kaip pirminiame variante (atsiprašau, jeigu mano rankomis buvo su kuo nors dorojamasi).

Na, bet gyvenimas įkrečia proto ir dabar imu pamažu suprasti (nesinorėtų, kad skaudėtų :). Ir pamažu suprasdamas vis labiau esu linkęs ateitį sieti su gyvenimu kokiam kaimiškam užkampyje (na, gal ne tik dėl pastarojo supratimo).

Ten, kur (dažniausiai) nėra didelių pinigų ir didelių ambicijų, kur žmonės (dažniausiai) neapsimetinėja tuo kuo nėra, kur laikas bėga lėtai ir jokia ne laiko spirale. Kur žmones daug dažniau sako tai ką galvoja ir elgiasi taip, kaip šneka…

Tiesa, ne į temą, bet ar žinote, kur dingsta gandras atnešęs vaikelį? …Atgal į kelnes.

P.S. Paveiksliukas iš čia.

P.P.S. Žurnaliste, Pauliau Jankevičiau, arba apsimetinėjantis juo žmogau, prašau normaliai prisistatyti ir paaiškinti savo intencijas.