Apie pataikaujančią saviapgaulę
Kiekvienas normalus žmogus žino: mes esame linkęs mąstyti ir elgtis taip, kad tas mąstymas ir elgesys atitiktų mūsų pačių įsivaizdavimą apie save. Jeigu realiai neataitinka, vis tiek esame linkę pritemti tą savęs vertinimą iki “tinkamo”.
Pavyzdžiui, daugelis save laiko pavyzdingais, gerais vairuotojais, tačiau nevengia viršyti greičio, chamiškai manevruoti (“nu taip išėjo, labai skubėjau”) ir pan. Arba klasikinis pavyzdys, kai į taurelę įnikęs žmogus save ir aplinkinius mėgina įtikinti, kad su alkoholiu jis bėdų neturi.
Klausimas: ar dėl to, kad žmogus vertina save neadekvačiai, nemato, kad vairuotojas iš jo ne koks, o ir su kepenimis beigi socialiniais ryšiais dėl stikliuko ilgainiui bus ne kas, taigi ar dėl to žmogaus savęs vertinimas tampa teisingas, atitinkantis tikrovę?
Atsakymas kaip ir būtų aiškus, tačiau čia ir vėl gali koją pakišti mūsų sąmonė, linkusi išdarinėti visokius fokusus. Bent man toks įspūdis susidaro paskaičius Džiugo publikuotą Pauliaus Rymeikio tekstą.
Tekste psichologinių tyrimų rezultatai apie mūsų polinkius sukčiauti ir vogti gretinami su intelektinės nuosavybės piratavimo įpročiais (nesakau vagysčių, bet ar nuo to tiesa pasikeičia kaip vairuotojo ir alkoholiko atveju?).
Kai kurie pastebėjimai:
Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.
Man keista, kad protingi žmonės vienų dalykų pasisavinimą laiko vagyste, o kitų (mažiau vertingų) - dėmesio nevertu elgesiu, kurio svarstymas būtų laikomas paranoja. Kas ir kokį tokiu atveju nustatys vertės kriterijų? Juk milijardieriui ir tūkstantis yra ne pinigai, tiesa? Ir jeigu chroniško CD “skolinimosi” iš darbo nelaikome vagyste ar tikrai tai ir netampa vagyste? O kiek turi pasiskolinti kad būtų vagystė – 1-2, 100-200 per metus? Ir jeigu taip kiekvienas iš kokių 100 darbuotojų? Kur ta riba?
Šitas, atrodo, suprantama: “Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo”. Taigi siūloma pirataujant matyti (arbent pamąstyti apie) atlikėjus.
Tačiau po tokios įžvalgos seka keista išvada: būk “sąžiningas piratas”. Siųskis, pūskis, ko tau reikia, kada reikia (ypač jei skubu) ir pasakyk sau, kad sumokėsi vėliau arba nesumokėsi, jeigu ką parsipūtei “savišvietos” tikslais, arba jeigu (Windows 7 atveju) intelektinės nuosavybės savininkas nepasirūpina tinkama rinkodara arba absoliučia apsauga.
Sakyčiau, keista minties seka: cd ir kitų menkaverčių dalykų vogimą pradžioje laikome norma (būtų paranoja galvoti kitaip), tačiau tada sakome, jog nematome, kas už to slypi, bet vėlgi, kas beslypėtų – tai menkniekis. Galiu leisti sau ką noriu – pasiimsiu, pasinaudosiu, gal vėliau sumokėsiu, o gal tai bus tiesiog nurašyta savišvietai ir daikto savininko žioplumui – pats kaltas, kad neapsaugojo.
Bet geriausia štai tokia išvada:
Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes.
Visiškai ”nekaltas” apvertimas: esame nekalti, kad negalvojame, jog mūsų pasąmonės procesai veikia taip, kaip veikia. Dėl mūsų nesąžiningumo kalti tie dalykai arba jų savininkai, į kuriuos nukreipti nesąžiningi mūsų veiksmai. Juk mes nekalti dar vaikai esam ir jeigu siunčiantis iš torentų neparašyta “donate” arba kiek tas parsisiuntimas kainuoja autoriui, tai nesuprantam, kad elgiamės nesąžiningai. O jei nesuprantam, tai vėlgi nekalti esam, nes mums niekas to nepaaiškino (įsivaizduoju, kaip teisme atrodytų tokie vagies argumentai).
Na, bet jeigu Džiugas dėl piratavimo laikosi požiūro, kad mokėti būtina tik tada, kai gali ir kai yra už ką tai ko norėti iš daugelio kitų? (nuspręsim, kad negalim – nemokėsim, nuspresim, kad nėra už ką – taip pat).
Taigi ir toliau vertinkime save taip, kaip norim, o realybė gal prisitaikys prie mūsų…
“UPDATE: Na aišku Martynas Žilionis turi kitą nuomonę (Apie pataikaujančią saviapgaulę), kur vis dar bando sulyginti virtualius ir realius daiktus. Nors mano manymu Pauliaus straipsnyje pateikti pavyzdžiai kaip tik ir parodo, kad į skirtingus daiktus žmonių požiūris ir skiriasi. Moneta nelygu skardinei, skardine nelygi mp3. Apie vertę, savikainą ir kainą daug neberašysiu. Vistiek laikausi nuomonės, kad daiktas vertas tiek, kiek už jį yra mokama, tai galioja tiek virtauliam, tiek realiam pasaulyje.”
“Taigi ir toliau vertinkime save taip, kaip norim, o realybė gal prisitaikys prie mūsų…”
Vieninteliai nutolę nuo realybės tai esate Jūs su kompanija. Ir kaip jau nekartą minėjau – net nebandote ieškoti sprendimų. Vienintelė veikla kurią Jūs užsiimate tai lozungų kūrimas ir etikečių prikabinėjimas.
Vytas, man regis jus neatidziau skaitete Pauliaus teksta, kuriame jis aiskiai ivardina: ir skardinei, ir muzikai, ir tusciam kompaktui padeti darbe padaryti reikalingi pinigai. Klausimas – ar mes suprantam, kad reikalingi ir uz tai mokam, arba apsimetam, kad nesuprantam ir toliau piktinames, kad kas nors pasako, jog karalius nuogas
@praeivis
Praeivi, a6 esu a6, o ne mes ar kokia nors kompanija. Man sprendimu ieskoti nereikia – as nei groju, nei dainuoju, nei leidziu kompaktus, nei kuriu filmus, nei gaminu ipodus. Tiesiog turiu savo nuomone ir nebijau, skirtingai nei tu, jos reiksti ne anonimiskai
Taip, bet koks skardines, CD ar mp3 failo indelis i bendra vaizda. Tarkim firmoje kurioje as dirbu apyvarta yra milijonas per savaite, tai as suprantu, kad vienas tuscias kompaktas cia reikalo nekeicia, ta supranta ir mano firma, kuri leidzia man pasiimti CD is visos kruvos ir uz tai neatsiskaityti. O mp3 atveju? kokia yra payvarta ir kokia dali sudaro ta viena mp3? Cia ir yra vertes suvokimas. Na, kad ir kaip tu nenori sutikt, zmones vistiek moka uz daikta tiek kiek jie nori moket. Aisku jei tai nera monopolis ar gyvybiskai svarbus daiktas. Muzikos ir filmu atvejais – nera.
Tai ir sakau, kiekvienas darbuotojas (tarkim ju 1000) kiekviena diena pasiima po cd. Kas cia tokio prie tokios apyvartos?
Jeigu saviniesi/naudojiesi dalyku niekam neleidus ir nesuvoki, kad uz ji kazkas uzmokejo, tai esi nepakaltinamas.
Zmones moka uz daikta tiek kiek nori moketi ir uz tiek, uz kiek ji pardavejas parduoda.
Taigi as cia ne pavizdi is oro daviau, as cia FAKTA pasakiau su tais kompaktais. Nu ir nebankrutuoja firma ir net negalvoja cia kazkaip to reikalo tvarkyt. CD zmones ima kai ju reikia, o ne tam kad namie i kruva kraut. Visi tai supranta.
Su mp3 dar paprasciau, todel, kad nukopijavus mp3 TIESIOGINE zala nera patiriama, taip nuostolis dar labiau atitolinamas ir vartotojas jo ne nepastebi.
O del mokejimo, tai jau dabar aiski klaida, kai niekas nemoka, nors pardavejas uzsidejes belenkokia kaina. Kas is to laimi? Ogi teisininkai gaudantys piratus, daugiau niekas.
Martynai,
leisk paklausti, kas yra geriau:
Pamaciau torrentuose naujas torrent pavadinimu System Of A Down (cia pries 7 metus) Parsisiunciau (“kas cia per?”) Patiko, buvau uzsienyje, nusipirkau ten originalu cd (lietuvoj nebuvo), nuejau i koncerta, iki siol esu didelis ju gerbejas.
ar
nesisiusti jokios mp3 (“torrent visada yra vagyste”) ir nesuzinoti kad yra tokia grupe System Of A Down, niekada nepirkti nei vieno CD, nei vieno dalyko susijusio su ta grupe, neiti i koncerta (nes kas cia per gruper atvaziavo?)?
@yessuz
Taip, visi kurie siunčiasi iš torentų, vėliau nusiperka parsiųstų albumų/filmų/knygų originalus, eina į koncertą, kiną, perka marškinėlius ir kitus dalykus. Dar papasakoja draugams ir draugų draugams, taip padaro nemokamą reklamą ir visi gyvena ilgai, laimingai ir gražiai.
@admin
O kas gyvena blogai? Prasom pavyzdzius kuriu nupirataujama daugiau nei nuperkama? Albumus ar filmus kurie neatsiperka del piratavimo zalos?
@Vytas
Pvz., kad ir zero2
Zero2 neatsipirko? tai juk pelningiausias lietuviskas filmas. Uzdirbo milijona ar kiek ten. Manai pastatymas kainavo brangiau?
Aisku visad gali pavardinti ir daugiau atveju :)
@admin
o tai tu gali patvirtinti, kad kinuose ZERO2 pamate tik vargani 60.000 zmoniu?!
Filmas uzdirbo… virs miliono litu, tiesa? pasiimame kalkuliatoriu, pasidaliname is bilieto kinos (15 lt) gauname – 66.666 zmogai. cia su salyga kad po tiek bilietukas ejo.. ir kad tik tiek teuzdirbo..
dabar is kitos puses, jei teigti kad ZERO uzdirbo 1000K, o nenuleakintas uzdirbtu na kiek – 1200K (??), tai vienam zmogui susijusiam su filmu vidutiniskai iseitu nebe 500, o <700lt neskaiciuojant technikos nuomos ir t.t.? :)
tai argi cia piratavime esme?
Beje – filmas anksciau ar veliau vis tiek butu atsidures torrentuose, tai klausimas tik tas – ar imones yra pasiruosusios savo produkta platinti el forma, ar ir toliau palikines atvirus masinos langus, o paskui verks ka pinigine nunese?
Kas yra konformizmas? Vyraujanti nuomonė, jog tai prisitaikėliškas ir bestuburis asmens elgesys santykyje su dominuojančia ideologija, klausimas, o kaip randasi dominuojanti ideologija? Atsakymas, iš perdėto ir besaikio lojalumo vertybės sutaurinimo. O kas pastarąją formuoja? Baimė, netikrumas ir beprasmybės jausmas. Būkite budrus klausydamiesi tų, kurie postringauja apie lojalumą abstraktiems idealams(?): tautai, valstybei, moralei, teisingumui, tai tipiško konformisto/ciniko braižas. Klysta tie, kurie mano, jog pastaruosius lengva atpažinti, suprask šis tipas dominuoja politikų klasėje. Toli gražu. Šios klasės atsiradimas, tokia kokia ji esti, padiktuotas absoliutaus konformistinio recidyvo, savo šaknis giliai suleidusio į visuotinį lojalumo garbstymą (kažkodėl keistai maišomą su patriotizmu), o jis galimas tik masių psichologijoje t.y. mumyse. Vidinis inkvizitorius, kapojantis konformizmo galvas, būtina sąlyga, bet kokiam bendrosios sąmonės laisvėjimui ypač mūsų pačių.