Martynas Žilionis

Kiekvienas normalus žmogus žino: mes esame linkęs mąstyti ir elgtis taip, kad tas mąstymas ir elgesys atitiktų mūsų pačių įsivaizdavimą apie save. Jeigu realiai neataitinka, vis tiek esame linkę pritemti tą savęs vertinimą iki “tinkamo”.

Pavyzdžiui, daugelis save laiko pavyzdingais, gerais vairuotojais, tačiau nevengia viršyti greičio, chamiškai manevruoti (“nu taip išėjo, labai skubėjau”) ir pan. Arba klasikinis pavyzdys, kai į taurelę įnikęs žmogus save ir aplinkinius mėgina įtikinti, kad su alkoholiu jis bėdų neturi. 

Klausimas: ar dėl to, kad žmogus vertina save neadekvačiai, nemato, kad vairuotojas iš jo ne koks, o ir su kepenimis beigi socialiniais ryšiais dėl stikliuko ilgainiui bus ne kas, taigi ar dėl to žmogaus savęs vertinimas tampa teisingas, atitinkantis tikrovę?

Atsakymas kaip ir būtų aiškus, tačiau čia ir vėl gali koją pakišti mūsų sąmonė, linkusi išdarinėti visokius fokusus. Bent man toks įspūdis susidaro paskaičius Džiugo publikuotą Pauliaus Rymeikio tekstą.

Tekste psichologinių tyrimų rezultatai apie mūsų polinkius sukčiauti ir vogti gretinami su intelektinės nuosavybės piratavimo įpročiais (nesakau vagysčių, bet ar nuo to tiesa pasikeičia kaip vairuotojo ir alkoholiko atveju?).

Kai kurie pastebėjimai:

Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.

Man keista, kad protingi žmonės vienų dalykų pasisavinimą laiko vagyste, o kitų (mažiau vertingų) - dėmesio nevertu elgesiu, kurio svarstymas būtų laikomas paranoja. Kas ir kokį tokiu atveju nustatys vertės kriterijų? Juk milijardieriui ir tūkstantis yra ne pinigai, tiesa? Ir jeigu chroniško CD “skolinimosi” iš darbo nelaikome vagyste ar tikrai tai ir netampa vagyste? O kiek turi pasiskolinti kad būtų vagystė – 1-2, 100-200 per metus? Ir jeigu taip kiekvienas iš kokių 100 darbuotojų? Kur ta riba?

Šitas, atrodo, suprantama: “Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo”. Taigi siūloma pirataujant matyti (arbent pamąstyti apie) atlikėjus.

Tačiau po tokios įžvalgos seka keista išvada: būk “sąžiningas piratas”. Siųskis, pūskis, ko tau reikia, kada reikia (ypač jei skubu) ir pasakyk sau, kad sumokėsi vėliau arba nesumokėsi, jeigu ką parsipūtei “savišvietos” tikslais, arba jeigu (Windows 7 atveju) intelektinės nuosavybės savininkas nepasirūpina tinkama rinkodara arba absoliučia apsauga.

Sakyčiau, keista minties seka: cd ir kitų menkaverčių dalykų vogimą pradžioje laikome norma (būtų paranoja galvoti kitaip), tačiau tada sakome, jog nematome, kas už to slypi, bet vėlgi, kas beslypėtų – tai menkniekis. Galiu leisti sau ką noriu – pasiimsiu, pasinaudosiu, gal vėliau sumokėsiu, o gal tai bus tiesiog nurašyta savišvietai ir daikto savininko žioplumui – pats kaltas, kad neapsaugojo.

Bet geriausia štai tokia išvada:

Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes.

Visiškai ”nekaltas” apvertimas: esame nekalti, kad negalvojame, jog mūsų pasąmonės procesai veikia taip, kaip veikia. Dėl mūsų nesąžiningumo kalti tie dalykai arba jų savininkai, į kuriuos nukreipti nesąžiningi mūsų veiksmai. Juk mes nekalti dar vaikai esam ir jeigu siunčiantis iš torentų neparašyta “donate” arba kiek tas parsisiuntimas kainuoja autoriui, tai nesuprantam, kad elgiamės nesąžiningai. O jei nesuprantam, tai vėlgi nekalti esam, nes mums niekas to nepaaiškino (įsivaizduoju, kaip teisme atrodytų tokie vagies argumentai).

Na, bet jeigu Džiugas dėl piratavimo laikosi požiūro, kad mokėti būtina tik tada, kai gali ir kai yra už ką tai ko norėti iš daugelio kitų? (nuspręsim, kad negalim – nemokėsim, nuspresim, kad nėra už ką – taip pat).

Taigi ir toliau vertinkime save taip, kaip norim, o realybė gal prisitaikys prie mūsų…

Štai tokia mintis liko paklausius Džiugo minėtą radijo laidą “Muzikinis pastišas”, kurią vedė Laima Slepkovaitė, o be Džiugo dar diskutavo LMTA dėstytojas Mindaugas Urbaitis.

Laidoje nuolat skambėjo mintis, kad vartotojai ir patys muzikantai/atlikėjai yra baisiai skriaudžiami muzikos ir filmų leidėjų. Tik keista, kad nebuvo pakalbinti patys leidėjai. Lyg objektyvioje žurnalistikoje turėtų būti abi pusės išklausomos, ar ne?

Džiugo pasiūlytas būdas, kaip pardavinėti muziką (ale itunes), Lietuvoje jau daugiau ar mažiau veikia: http://www.muzikosbomba.lt/mp3.html . Tik ar nuo to mažėja piratavimas? Abejoju.

Ir kažin ar sumažės, jeigu toliau laikysimės principo, kad vartotojas besąlygiškai visada yra teisus net ir pirataudamas (nes jam neva nesudaroma galimybė įsigyti legaliai).

Laidoje daugiausia kalbėta apie sąmoningesnius vartotojus, tačiau jų yra mažuma. Tačiau retas atlikėjas išgyveną iš tų nuolatinių fanų, kurie ne tik piratauja muziką, bet ją nupiratavę dar parsisiunčia originalų CD, nueina į koncertą, nusiperka marškinėlius ir gaudo autografą.

Lygiai taip pat ir su knygų skaitymu Londono knygyne. Jeigu bus/būtų tik tokie skaitytojai – nei knygynai, nei leidėjai, nei rašytojai neišgyventų.

Na, bet tiek to, tegul į leidybą (filmų, muzikos, knygų, etc.) investuoja Youtube, Apple, Microsoft, etc. Tegul pažiūri, kiek kainuoja pagaminti turinį, iš kurio būtų galima išgyventi.

Ir gaila, kad tiek daug suvedama į vartojimo įgeidžių tenkinimą…

Iš lrytas.lt straipsnio apie internetines ligas:

Patologija prasideda tada, kai žmogus ir kompiuteris susikeičia vaidmenimis: kompiuteris, kuris iki tam tikros akimirkos buvo naudingas žmogaus kasdienybės aparatas, pradeda modeliuoti žmogaus kasdienybę

Delfi: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mzilionis-kada-kuriniu-vagis-vertinsime-kaip-ir-kitus-vagis.d?id=34553159

Šį bei tą skaitinėdamas prisiminiau, kad ruošiausi skambinti mokytojai (karts nuo karto vis pabendraujam). Ir kaip dažnai atsitinka – susitelepatinom. Sako, ji taip pat skaičiusi vieną straipsnį “Šiaurės atėnuose” ir galvojusi, kad reikia man rekomenduoti.

Ir ne be reikalo. Straipsnis vadinasi taip: “Ar google mus bukina?”. Jame autorius pasakoja apie tai, kaip jį patį pakeitė internetas ir google, ką apie analogiškus pokyčius mano jo bičiuliai, kiti mokslininkai, besidomintys interneto poveikiu mūsų smegeninėms. Rekomenduoju ir jums paskaityti.

Na, o pagrindinė mintis ta, kad kuo intensyviau naudojamės paieškos sistema ir interneto tinku, tuo labiau keičiasi mūsų skaitymo ir mąstymo procesai (ir kažin ar vien tik į gerą pusę).

Galiu pagal save pasakyti: taip, man kuo toliau, tuo sunkiau susikaupti ilgam straipsniui, o ir rašymas tampa toks “aplikacinis” (prisimenat kažkada mokykloje iš spalvoto popieriaus skiaučių klijuodavo paveiksliukus?).

Atrodo, informacijos perteklius paverčia pačia informaciją vartojamu objektu, o ne naujos informacijos generavimo instrumentu. Dėl to seklumo jausmo kartais baiminuosi, kad su daktarinės disertacijos rašymu bus bėda. Ne dėl to, kad nemokėčiau minčių dėstyti, bet dėl to, kad tmintys per daug padrikos, internetinės, o ir žodynas vis skurdesnis…

…Nusistebėjau, kai vienas bičiulis neseniai prisipažino: jau daugiau kaip pusmetis nebežiūriu TV, neklausau radijo, beveik nesėdžiu internete – tik laiškus pasitikrinu ir kai kuriuos užsienio naujienų portalus (tiesa, ir alkoholį metė, bet nežinau, ar jis čia susijęs). Paskaitęs straipsnį, imu suprasti, kodėl jis taip padarė ir spėju, kad man pačiam reikės bent laikinai kada tą padaryti.

Žodžiu, dar kartą rekomenduoju minėtą straipsnį.