Martynas Žilionis

Šiandien “Financial Times” nemažai dėmesio skiria knygų rinkai. Vienas straipsnis čia, kitas – čia. Pastarajame yra gražus grafikiukas, vaizduojantis pasaulines leidybos (ir elektroninės) perspektyvas. Pernai popierinės leidybos pajamos buvo 25 mlrd. dolerių, elektroninės – 1,5 mlrd. Dar įdomu tai, kad profesinė literatūra popierinėje leidyboje sudarė kiek mažiau nei 20 proc. pardavimų, o elektroninėje – beveik 80 proc. Ir prognozuojama, kad 2014 m. el. skaitytuvų rinka sudarys 30 mln. vienetų. Kad būtų milijonais knygų aiškiau, tai pastarojo meto topų topo S. Meyer knygų Amerikoje buvo parduota jau beveik 30 mln.

Anąkart su bičiuliu pietaudami kalbėjome apie krepšinio rinktinės pasirodymus. Ir šalia sėdintys valgytojai taip pat diskutavo. Taigi kolega prisiminė posakį apie tai, kad visi lietuviai giriasi išmanantys krepšinį ir galintys patarinėti treneriams.

Mėginau paaiškinti, kad jeigu esi nemažai žaidęs, gali kai kuriuos dalykus suprasti ir pakankamai argumentuotai sutikti arba nesutikti su vienu ar kitu trenerio sprendimu. Žinoma, niekada neturėsi tiek info kaip trenerių štabas, na, bet iš esmės šį tą gali.

Po to dar garsiai pagalvojau, kad kaip Lietuvoj krepšinio, taip Anglijoje futbolo “specialistų”. Vadinasi, tai yra dalis sporto…

Žo, man nepatinka A. Jomanto buvimas įžaidėju. Nu nėra jis tam sutvertas, nėra. Gaila, kad vietoj jo nepaėmė Seibučio.

Aišku apie nieką, bet po atostogų reikia įsivažiuoti, o ir įrašas apie n-dešimtmetį negali kabot amžinai. Taigi gero savaitgalio!

P.S. Ir ne aš vienas panašiai mąstau…

Daugelis, matyt, mokykliniame amžiuje yra pagalvojęs, kad štai kokie trisdešimtmečiai jau seniai. Aš pats taip galvojau. O dabar? Na, gal ne senis, bet ir nebe toks jaunuolis kaip kadaise.

Gimtadienius nelabai mėgstu, bet patinka jais pasigirti ir sulaukti neįpareigojančių sveikinimų (juk tai daryti šitaip lengva). Tai štai. Trisdešimt. Šiandien.

Jeigu tikėsim wikipedia, šią dieną, be manęs, taip pat gimė tokios personos, kaip moterų nelabai mėgstantis filosofas Hėgelis ir didžiai gerbiama Moteris Motina Teresė (sakyčiau, spalvingas derinys). Įspūdingų mirčių neradau.

Šią dieną prieš daugiau kaip du šimtus metų Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, 0 1991 m. Moldova atsiskyrė nuo TSRS ir Europos Bendrija pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.

Reliatyvizmas. 30 m. – daug ar mažai? Nei taip, nei taip. Nieko reikšmingo pasauliniu ar bent nacionaliniu mastu nenuveikiau. Medžių pasodinau už kokius 15 žmonių, butą (kad namo dar nereik) beveik įsirengiau, vaikų, kiek man žinoma, neturiu. Gal ką nors kada nors nudžiuginau, pralinksminau, šiaip kažko suteikiau, bet, aišku, ir nemažai prisidirbau. Dėl to atsiprašau.

Ir knygos neparašiau, apie kurią svajoja daugelis grafomanų. Bet dar ne vėlu. Che che. Keli personažai niekaip nedingsta iš galvos.

Didžiausias skirtumas tarp, tarkime 20-ies, 25-erių ir 30-ies yra suvokimas, kad niekada daugiau taip beatodairiškai nesvajosi. Kad vienokia ar kitokia patirtis “apkarpo” tuos svajonių kraštus, dėl kurių jos vadinamos nerealiomis.

Ai. Ir dar skirtumas tas, kad dažniau nei prieš dešimt metų dairaisi atgal (bent mintyse). Susidėlioji savo istoriją iš kažkokių kertinių momentų, prie kurių mėgsti grįžti ir juos pa(vir)vartalioti. O kas, jeigu tada būtum daręs taip arba kitaip?

Džiaugiuosi, kad pamačiau daug pasaulio. Nors dar iki gyvenimo galo teks aplankyti Pietų Ameriką, Australiją ir Antarktidą (jeigu ištirpus ledynams ji nebus apsemta). Dar gal į Azijos ir Afrikos gilumą, nes Egiptas ir kita Uralo upės pusė tik santykinai laikytina tikrais tų likusių žemynų aplankymais.

Šiaip, ta proga pasirašau po vieno gerbiamo tinklaraštininko surastais vieno žinomo rašytojo užrašytais žodžiais ir pasižadėjimais (jis tuo metu buvo 32, bet akceleracija ir pan., tad tinka ir 30).

Taip pat nekeičiu bendriausio gyvenimo dėsnio: būna visaip (kitaip tariant, arba vienaip, arba kitaip). Neišsižadu filosofinės kupros, žurnalistinės terbos ir kūniškos tiurmos.

Turbūt skaitėt ryto straipsnį apie paskutinius pasikeitimus didmeninėje knygų prekyboje. Panašų tekstą prieš gerą savaitę išspausdino ir Verslo žinios. Esmė ta pati: du knygų pardavimo didmenininkai bankrutavo ir mažesni leidėjai, o kai kuriais atvejais ir pavieniai autoriai, atsidūrė ant ledo.

Susigrąžinti pinigus arba knygas iš problemas patiriančio didmenininko, o šiam iš knygyno ir sudėlioti visus piniginius srautus ne taip jau paprasta. O jeigu ir susigrąžini, tai ką beveiksi su krūva neparduotų egzempliorių?

Beje, kalbos apie Respublikinio knygų centro ir Mūsų knygos problemas sklandė jau gana seniai. Šiemet susidėjo ne tik sumažinti bibliotekų pirkimai (iš ko didmenininkai tikrai turėjo neblogo pinigo), o ir ta pa ti dugno beieškanti krizė. Taigi problemos ir permainos – natūralios.

Jeigu dar pridėsime “Baltų lankų” knygynų atitekimą “Šviesai – Almai Litterai” vaizdelis aiškus kaip dieną: per šiuos metus kngų verslas patyrė esminių permainų. Ir gali būti, kad dar patirs. Permainos prasidėjo nuo tų verslo sričių, kurios yra arčiausiai pinigų – mažmenininkų ir didmenininkų. Galiausiai sumažėjęs pinigų srautas pasieks ir leidėjus, kurie paprastai pinigus gauna praėjus nuo mėnesio iki trijų po to, kai prekė parduota knygyne.

Ką gi natūrali atranka. Išlieka stipriausi. Tik įdomu, ką jie po to darys su silpnesniais (leidėjais ir skaitytojais)…

Ačiū, ačiū. Grįžau, gerb. admin. Iš atostogų. Nors grįžau veikiau tik fiziškai. Ir visai nepasiilgau nei darbo, nei tinklaraščio. Ir interneto nepasiilgau, ir laiškų, ir facebookų. Tikrai.

Nežinau, man patiko atsiribojimas nuo viso informacinio lauko (nors galvojau, kad to nebemoku). Ypač internetinio. Aišku, važiuodamas kur mašina ar šiaip vakarais užmesdavau ausį į radiją arba akį į teliką, bet jokių laikraščių ir interneto. Ir taip gera buvo. Ir akivaizdu: nieko svarbaus, reikšmingo nepraleidau.

Vadinasi, galima daryti išvadą, kad atostogos tikrai “atkabina”. Bent jau mane.

Turbūt įdomiau būtų sužinoti, kas per tas atostogas įdomaus buvo nuveikta. Bet kažkodėl nėra ugnies atpasakoti patirtį. Čia kaip su tais Platono šešėliais…

Žo, daug prie jūros buvau. Lietuviškos ir latviškos. Nemažai skaičiau. Tikrų knygų (t.y. popierinių).

Pora kartų buvau grįžęs  miestan ir priblokštas dėl skirtumo tarp nepažįstamų žmonių santykių Vilniuje/Kaune/Klaipėdoje ir mažesniuose miestukuose ir kaimuose.

Miestas žmogų sugadina. Arba, tiksliau, mieste daugiau ir pastebimiau susiduri su sugadintais žmonėmis. Paprasčiausiai – parduotuvėje, vaistinėje, kino teatre. Minimalaus mandagumo ir pagarbos tau kaip klientui maža.. Pora kartų buvau taip pasipiktinęs aptarnavimu, kad vos nepasiunčiau poros pardavėjų/kasininkių (draugai sulaikė).

Na, bet gal pamažu, pamažu…