Martynas Žilionis

Toks jausmas, kad tikrai vasara – nei ką įdomaus paskaitysi, nei ką naujo sužinosi… Naujų naujienų srautas išsekęs iki minimumo. Gal ir gerai. Reiktų mesti kompą ir internetą ir varyti kur nors gamton. Vakarais perseidų žiūrėti. Svirplių klausyti. Audros laukti.

Rugpjūtis toks keistas mėnuo. Va jau pusė praėjo. O karštis dusina. Bet jau greit ir rugsėjis… Jeigu birželis yra vasaros pažadas, tai rugpjūtis – jos išleistuvės.

Nuo vaikystės kažkaip ilgu būna rugpjūtį. Nupjauti javai, nerimastingi paukščiai… Po kurio laiko ir gimtadienis prieš rugsėjo pirmą. Ir tokia pauzė laike. Bent jau šiandien.

Šį bei tą skaitinėdamas prisiminiau, kad ruošiausi skambinti mokytojai (karts nuo karto vis pabendraujam). Ir kaip dažnai atsitinka – susitelepatinom. Sako, ji taip pat skaičiusi vieną straipsnį “Šiaurės atėnuose” ir galvojusi, kad reikia man rekomenduoti.

Ir ne be reikalo. Straipsnis vadinasi taip: “Ar google mus bukina?”. Jame autorius pasakoja apie tai, kaip jį patį pakeitė internetas ir google, ką apie analogiškus pokyčius mano jo bičiuliai, kiti mokslininkai, besidomintys interneto poveikiu mūsų smegeninėms. Rekomenduoju ir jums paskaityti.

Na, o pagrindinė mintis ta, kad kuo intensyviau naudojamės paieškos sistema ir interneto tinku, tuo labiau keičiasi mūsų skaitymo ir mąstymo procesai (ir kažin ar vien tik į gerą pusę).

Galiu pagal save pasakyti: taip, man kuo toliau, tuo sunkiau susikaupti ilgam straipsniui, o ir rašymas tampa toks “aplikacinis” (prisimenat kažkada mokykloje iš spalvoto popieriaus skiaučių klijuodavo paveiksliukus?).

Atrodo, informacijos perteklius paverčia pačia informaciją vartojamu objektu, o ne naujos informacijos generavimo instrumentu. Dėl to seklumo jausmo kartais baiminuosi, kad su daktarinės disertacijos rašymu bus bėda. Ne dėl to, kad nemokėčiau minčių dėstyti, bet dėl to, kad tmintys per daug padrikos, internetinės, o ir žodynas vis skurdesnis…

…Nusistebėjau, kai vienas bičiulis neseniai prisipažino: jau daugiau kaip pusmetis nebežiūriu TV, neklausau radijo, beveik nesėdžiu internete – tik laiškus pasitikrinu ir kai kuriuos užsienio naujienų portalus (tiesa, ir alkoholį metė, bet nežinau, ar jis čia susijęs). Paskaitęs straipsnį, imu suprasti, kodėl jis taip padarė ir spėju, kad man pačiam reikės bent laikinai kada tą padaryti.

Žodžiu, dar kartą rekomenduoju minėtą straipsnį.

Tikriausiai jau girdėjote, kad žmogui, patalpinusiam Zero II Linkomanijoje, teismas skyrė 1000 Lt baudą. Keistas jausmas apninka skaitant komentarus prie to straipsniuko ir tai, kaip vertinami vieni ar kiti komentarai.

Atrodo, kad absoliuti dauguma internautų smerkia ne vagį, o nuo nukentėjusius nuo vagystės. Hm.. Ko tad stebimės aukštu korupcijos lygiu, kodėl stebimės kai už sklypą norima atsiimti 21 mln. litų, kai vandenį brangina 50 proc., kai už benziną iš viso neaišku kaip mokame?

Tokioj šviesoj aiškiau ir tai, kodėl kompensacijos už legalių kūrinių kopijavimą vertinamos švelniai tariant neigiamai.

Įdomu, kiek dar risimės žemyn ir kas tą ritimąsi galėtų sustabdyti.

Buvau vakar kaiman užsukęs ir Prienuosna. Bevažiuojant su praviru langu, čirpiant svirlpliam, pralenkiant gandrus, uodžiant vidurvasario kaitrą apėmė kažkokia nostalgija.

Pamaniau, kad norėčiau po mirties dar kartą pagyventi žemėj. Dar kartą iš naujo patirti atradimų džiaugsmą ir praradimų liūdesį, svaiginančias įvairių jausmų ir emocijų minutes, užsimiršimo kaifą.

…Kai žaidžiu stalo žaidimus, kai partija dar nepasibaigus, bet žaidimo baigtis kaip ir aiški, tuomet norisi greičiau pabaigti ir žaisti iš naujo.

Galvoju, su gyvenimu išeina panašiai. Nors dar (jau) beveik 31-eri, atrodo, jog mano gyvenimo partija kaip ir aiški. Bus dar vasarų, bus dar žiemų, kaip sako dainoj, bet kažin ar likęs gyvenimo žaidimas atneš ką nors super netikėto. Aišku, yra ką patirti, sužinoti, pamatyti, išjausti, bet…

Jums taip nebūna?

Šiandien su studentais nagrinėjome vieną liberalo F. Hyaeko tekstą, kuriame jis kalba apie paveldėjimo teisės ribojimą (ištrauką iš Constitution of Liberty).

Žinomo ekonomisto ir folosofo pagrindinė mintis tokia: jeigu jau sutariame, kad gerai, kai šeima perduodama nematerialinės gėrybes, kodėl turėtume drausti arba riboti materialių vertybių perdavimą. Juk tai irgi prisideda prie tam tikro lygio gyvenimo palaikymo, elito formavimosi (gal ne pažodžiui, bet maždaug taip).

O dabar viena citata: “Mes čia nenagrinėsime pagrindinio argumento privataus paveldėjimo naudai, būtent, kad jis [t.y. paveldėjimas] atrodo esąs svarbus kaip priemonė, padedanti valdyti ir išlaikyti kapitalą ir kaip akstinas jį kaupti”.

Bet ar kapitalo valdymas ir išlaikymas, jo kaupimas yra vertybė? Ir juo labiau, ar prie visuomenės klestėjimo prisideda tai, kad paveldimas kapitalas sukaupiamas tokiomis priemonėmis, kurios nėra visiškai sąžiningos (na, pvz., finansų krizę sukėlusių bankininkų kapitalas).

Kodėl daugelyje šalių paveldimas turtas yra apmokestinamas? (Apie  lietuvišką paveldėto turto mokestį galima rasti čia ir čia).

Vienas iš argumentų prieš paveldėjimo mokestį yra tas, kad tai mažina paskatas stengtis daugiau dirbti ir uždirbti, labiau prisidėti prie klestėjimo. Tačiau ar nėra ir priešingos tendencijos, kad tie, kas gali paveldėti didelį turtą yra linkę tiek pat mažiau dirbti ir uždirbti?

Tiesą pasakius, aš manau, kad esame tiek materialistai, kad mums būtų privalu turėti kuo didesnį paveldėjimo mokestį. Didesnį tam, kad mažiau galvotume apie pinigus ir įvairias gėrybes, apie išlaidavimą ir vartojimą, o daugiau apie nematerialius dalykus.