Martynas Žilionis

Gal dėl to, kad senstu (nuo paskutinio rašymo prie metų prisidėjo +1), o gal dėl to, kad šiaip palyginti greitai daug kas pabosta, tinklaraštį, kaip matote, buvau gerokai apleidęs.

Aišku, ir pateisinamų priežasčių buvo: vieną savaitgalį su baidarėmis, o po to kitą gerą savaitę mašina po Europą. Buvo smagu, nors ne be nuotykių.

Vienareikšmiškai galiu patvirtinti: Lenkijoje keliai blogiausi. Ir tos nesibaigiančios “fūros”. Ir dar viena fūros padanga naktį ant kelio, kuri vos nepribaigė mano mašinos vos prasidėjus kelionei… Varšuvos kamščiai, brrrrr.

Čekai be skrupulų iš turistų ima tiek, kiek šauna į galvą (ir kartais už nieką). Praha nuo paskitinio karto, kai joje lankiausi praėjusį dešimtmetį tapo tikru Europos didmiesčiu (su visomis dėl to išlendančiomis gėrybėmis ir blogybėmis).

Vokietijoje važinėjama labai greitai. Bet kelių infrastruktūra turbūt bene geriausia Europoje. O ir įprastinių produktų beigi alaus kainos – bene mažiausios. Baden Badenas šaunus miestukas. Ir apylinkėse daug gražių vietų palaipiojimui po kalnus.

Važiuojant per Šveicariją – vaizdai nerealūs. Kaip iš atvirukų. Kalnai snieguotom viršūnėm ir didžiulis didžiulis mėlynas mėlynas ežeras. Tiesa už kelius – 30 eurų.

Italija apsišiūkšlinus ir netvarkinga (tualetai degalinėse pusiau veikia, pusiau ne, plius juose galima sutikti ir popiežiaus portretų). Taip, Venecija graži. Ir dieną, ir naktį. Tik su mašinų parkavimu – vienos bėdos (brangiausia, kaip tik gali sugalvoti). O ir su nakvyne ne ką geriau. Na, bet visada (tiesa, ne taip lengvai) galima rasti kokią ramesnę viečikę nusnūsti mašinoj.

Bet važiuojant per Italiją ilgesnį maršrutą patartina tą daryti su pilnu baku benzino. Aš užtaikiau ant siestos ir kokius 30 km kiekvienoje degalinėje gavau špygą, o ne benzino. Mokami Italijos keliai geri ir tylūs (kažkoks keistas asfaltas, sugeriantis garsą).

Ai, beje, įsitikinau, kad kepdamas savo picą nuo italų toli nenutolstu :D

Slovėnija po Italijos – gaivaus oro ir skanaus alaus gurkšnis (gal dėl to, kad buvau baisiai ištroškęs, bet čia alus pasirodė skaniausias. Jei gerai pamenu Laško Export).

Kroatija. galvojau bus dar vienas gaivaus oro gurkšnis, bet klydau. Toli nenukeliavau, iki Krk, bet ir to užteko. Brangininkai, o tvarkos nė su žiburiu. Nakvynė – kiek patobulintas Palangos močiučių variantas. Bet vis tiek nieko gero. kaip ta pati palanga ar Šventoji.

Austrijos grįžtant daug nemačiau, bet įspūdis per mašinos langą tikrai neblogas. Kaip ir Slovakijos. Tikrai nemaniau, kad Slovakijoj taip gražu (ko jie nesigiria?).

Dar viena stotelė – Auszhwiz, Oswencim. Reik ten pabūti, kad pajustum holokausto baisumą. Tikrai pribloškiantys vaizdai ir pasakojimai.

Na, o po to 31-as gimtadienis, su kuriuo kažkodėl laiku nepasveikino keli geriausi (?) draugai. Tuomet rugsėjo 1-oji. Visada jai jaučiu nostalgiją.

Ir darbai, ir egzaminai…

Bdet gerai, kad yra krepšinis. Šaunuoliai vyrai. Varykit ir toliau taip pat.

O aš gal ką parašysiu.

Toks jausmas, kad tikrai vasara – nei ką įdomaus paskaitysi, nei ką naujo sužinosi… Naujų naujienų srautas išsekęs iki minimumo. Gal ir gerai. Reiktų mesti kompą ir internetą ir varyti kur nors gamton. Vakarais perseidų žiūrėti. Svirplių klausyti. Audros laukti.

Rugpjūtis toks keistas mėnuo. Va jau pusė praėjo. O karštis dusina. Bet jau greit ir rugsėjis… Jeigu birželis yra vasaros pažadas, tai rugpjūtis – jos išleistuvės.

Nuo vaikystės kažkaip ilgu būna rugpjūtį. Nupjauti javai, nerimastingi paukščiai… Po kurio laiko ir gimtadienis prieš rugsėjo pirmą. Ir tokia pauzė laike. Bent jau šiandien.

Važiavau vakar per kaimą, kuris netoli Stakliškių. Kraupu. Viena yra išgirsti ar per TV pamatyti, kita – savo akimis išvysti. Vaizdai kaip iš kokio fantastinio filmo. Gaila medžių. Gaila nukentėjusių. Tik tiek, kad kaimo žmonės į viską žiūri paprastai. Ir nekontempliuoja nelaimės, o savo išgalėmis tvarkosi… Tvirtybės jiems.

Popierinių knygų išnykimas prognozuotas jau seniai. Dalyvaudamas Frankfurto knygų mugėje dar kokiais 2006 m. skaičiau visokių panašių antraščių. Bet kaip matome, vis dar skaitome popieriuje.

Džiugas štai antrina Nicholas Negroponte, kad dabar popierinei knygai jau liko kokie 5-eri, jei ne mažiau. Galbūt. Kas nori, teprognozuoja. Tačiau kaip prieš ketverius metus, taip ir dabar, aš vis dėlto manyčiau (kaip ir Knygos enciklopedijos autorius), kad laidoti popierių ankstoka.

Net jeigu el. knygų pardavimas padidėja kelis kartus per metus, nuo to popierinių knygų pardavimas nesumažėja nė kiek (jis taip pat didėja). Bent jau tą rodo oficiali statistika Amerikoje, kur, kaip žinome, parduodama daugiausia tiek skaityklių, tiek pačių el. knygų.

Diskusijoje po Džiugo įrašu nemažai kalbama apie tai, kad atsiradus visokių virtualių įrankių, nebereiks leidėjų ir kitų “tarpininkų”, kurie, regis, tėra pinigų siurbėlės, trukdantys kuo glaudžiau bendradarbiauti autoriui ir skaitytojui.

Keista, bet pats Džiugas kaip ir prieštarauja sau. Viena vertus, jis sako, tarpininkų nebus, antra vertus atsiras naujų. “Man kaip tik atrodo, kad atsiras daugybė specializuotų dizaino studijų viršeliams, paruoštų maketų, į kuriuos tereikės išlieti tekstą, o sustiprėję e-knygynai galės pasiūlyti ir rinkodaros paslaugas”, – sako jis.

O į pastabą, kad su verstinėmis knygomis Lietuvoje bus sunkiau dar priduria: “Artimiausiu metu užsienio autoriai tikrai nepuls rūpintis lietuviškais vertimais. Bet (kaip pastebėjai) gali pasirūpinti nepriklausomi gerbėjai. O gali būti ir kitaip – vertimo firmos pradės teikti „lokalizacijos“ paslaugas pagal kontraktą su Amazon, Google ar kuriuo kitu gigantu. O kur dar „freelanceriai“?

Taigi atrodytų leidėjai dingsta, bet jų funkcijas vis tiek kažkas atlieka…

Vis dėlto esminė jo ir daugelio kitų “aityšnikų” bėda (nors čia kaip pažiūrėsi) yra ta, kad, jų nuomone, viską galima suvesti į vienetukus ir nuliukus. Arba, tiksliau, jie visi mano, kad atsiradus pakankamai patogių elektroninių, virtualių priemonių, vos ne savaime atsiras ir geras, vartojamas turinys. Ir pats turinys yra nieko daugiau kaip vienetukų ir nuliukų seka.

Dėl to, atsirinkti gerą knygą ir atlikti gerą vertimą gali ir autoriaus gerbėjai (dar gi nemokamai ir tam nereikia vertimų įgūdžių) arba - būtų dar paprasčiau – koks “google translate”. Ir suredaguos kūrybiškai, ir korektūrą sužiūrės, ir kaip ten į šabloną galutinis tekstas suguls.

Nežinau. Man atrodo taip gali manyti tik patys jokios knygos niekada neatrinkinėję, nerašę, neleidę, nevertę, neredagavę, neskaitę korektūros, nemaketavę, nebandę jos patraukliai pristatyti skaitytojams, galiausiai nepardavinėję virtualiame ar tikrame knygyne.

Taip, gali būti labai patogių įrankių tekstui rašyti, jam redaguoti, taisyti korektūros klaidas, ir pan. Bet geros, skaitomos  knygos atsiradimas ir išpopuliarėjimas – nėra vien techninis darbas, kurį gali pakeisti kompiuterinės programos ir kiti instrumentai.

Galiausiai šiame procese niekada neapsieisi be tarpininkų – nebus tai leidėjai ir tradiciniai knygų pardavėjai, bus kiti. Priešingu atveju, jeigu viskas būtų taip paprasta, seniai būtume užversti nemokamų arba pigių ir gerų knygų kalnais.

P.S. Beje, patys knygų leidėjai abejoja, ar greitu laiku popierius išnyks.

P.P.S. Tiesa, manau, tokios dalykinės knygos kaip įstatymų sąvadai, teismų nutartys, žinynai, žodynai, “pasidaryk pats” serijos tikrai greituoju būdu suvirtualės, jeigu tik bus pakankamai pigių ir patogių prietaisų jomis naudotis

Nespėju atsakyti visiems komentatoriams, taip pat reaguoti į kitų tinklaraštininkų pasirodžiusius komentarus apie praėjusios savaitės atlikėjų diskusiją ir kultūros ministro išsakytą poziciją dėl kompensacijų už laikmenas. Aišku viena: visi “aitišnikai” arba jiems prijaučiantys piestu stoja prieš tokias kompensacijas. Kartais nesivargindami su žodžiais, kartais prieštaraudami sau, kartais tiesiog nekęsdami žodžių junginio “autorių teisės”.

Štai keli įrašai, kuriuose kartojasi ir po ankstesnio mano teksto pasipylę komentarai: Džiugas apie savo paties teisingumą ir  diskusiją su kultūros ministru ir blogoramon patekusius diskusijos atgarsius, “Itin blogas” apgailestauja, kad jam gyvenime neteko tapti atlikėju, G. Gasiulis (dar kartą atsiprašau dėl ten pasirodžiusių mano komentarų “šveplumo”) teisuoliškai piktindamasis nelabai skiria, kokius mokesčius moka atlikėjai ir kokius jų darbų užsakovai, bambeklis nori, kad jo sukurtą skriptą grotų koncertuose, “versmė uroboras”, neskiriantis, kas yra legalus ir nelegalus kopijavimas, Ernestas, pasiruošęs važiuoti pirkti laikmenų Lenkijoj, kur, jo manymu, jos turėtų būti pigesnės.

Gerbiu visų jų nuomones, kaip ir čia pasisakiusiųjų komentarus. Vis dėlto iki šiol niekur neradau, kad būtų prisikasta iki esmės. Sąmoningai arba ne, vengiama pasigilinti iš kur apskritai atsiranda kompensacijos už laikmenas (galit vadint ir mokesčiais, bet tai būtų visiškai netikslu). Galų gale kodėl jos (vienokios ar kitokios) yra visose ES šalyse, kur yra leidžiama atgaminti arba kopijuoti kūrinį asmeniniais tikslais. Taip pat Kanadoj, Australijoj, Japonijoj, Meksikoj, Brazilijoj ir daugelyje kitų daugiau ar mažiau išsivysčiusių šalių.

Kur gi gilinsies. Juk daug paprasčiau bėdavoti – oij, kaip čia skriaudžiamas vartotojas, oij kaip čia tos kompensacijos reikalingos kažkokioms “šaraškinų kontoroms”, oij kokie čia tie atlikėjai pyderai gaidžiai, jų niekas neklauso ir panašiai. Liūdniausia, kad nesigilina protingi, smalsūs, išsilavinę žmonės.

O esmė paprasta: Lietuva turėjo ir dabar turi dvi alternatyvas – arba leisti kūrinius atgaminti (kopijuoti) asmeniniam naudojimui ir už tai mokėti kompensacija arba neleisti (5 str.). Nei Džiugas, nei kuris kitas internautas/vartotojas nemačiau kad būtų pasisakęs už tai, kad kūrinius būtų uždrausta kopijuoti. Visi sutaria, kad reikia leisti. Kodėl? Todėl, kad tai naudinga. Kas tą naudą suteikia? Kūrinio vienetai – žinoma, geriau yra turėti ir originalų DVD ir jo kopiją, kurią gali duoti pažiūrėti savo bičiuliui.

Taip, galbūt ne visi, ne visada, ne visas skaitmenines laikmenas ir ne visa apimtimi naudoja kūrinių atgaminimui. Taip, galima ginčytis, kad Lietuvoje nėra atlikta tinkamų tyrimų naudojimo lygiui nustatyti. Tačiau ar iš to, kad naudojimo lygis nenustatytas, galime dartyt išvadą, jog kūrinių nekopijuojam ir dėl to jų kūrėjams ir atlikėjams neturėtų būti mokamos kompensacijos? Manau, kad ne. O dėl laikmenų naudojimo/nenaudojimo kūrinių kopijavimui – įstatymai numato aiškias procedūras, kas kompensacijų nemoka ir kas jas gali susigrąžinti.

Ne, tai nėra kompensacijos menininkams dėl to, kad jie blogai gyvena. Kompensacijos mokamos už tai, kad kopijuodami jų kūrinius be jų sutikimo sau gauname naudos.

Galbūt kūrėjams atstovaujančios organizacijos nėra pačios efektyviausios, jų lėšų panaudojimo būdai galbūt nėra tokie aiškūs kaip 2×2, bet organizacijų valdymo institucijas renka patys autoriai ir atlikėjai, jie patys, laikydamiesi galiojančių teisės aktų, nustato kaip paskirstys jiems patiems teisėtai priklausančias kompensacijas. Be to, visose pasaulio šalyse, kur tik mokamos kompensacijos, egzistuoja kūrėjų kolektyvinio atstovavimo organizacijos. Jeigu jas kritikuojat, pasiūlykit alternatyvą.

Taip, slėpti mokesčius yra blogai. Tačiau, jei grįžti namo ir vaikas klausia, kodėl nieko valgyti nėra, kas jam atsakytų – dėl to, kad mokesčius sumokėjau arba dar geriau – dėl to, kad negavau atlyginimo, nes užsakovas pasirinko mano kolegą, kuris sutiko, kad anas nemokėtų mokesčių ir duotų kolegai mažesnį atlygį? Ar čia sakom, kad atlikėjai/kūrėjai patys kalti, kad pasirinko tokį užsiėmimą ir nafik jie iš viso reikalingi?

Žodžiu, nesupratau ir turbūt nesuprasiu nenuoseklumo kai iš kažko gauni naudą, tačiau atsisakai už ją mokėti.  Dėl to, matyt, dar teks padiskutuoti.