Apie žaidimus emocijomis

Labai gaila mergaitės. Gaila ir visų gyvų ir nebegyvų istorijos veikėjų (ir vienos, ir kitos pusės).

Bet labiausiai gaila visų tų, kurie nesupranta, ką ir kaip šioje istorijoje daro žiniasklaida.

Su retomis išimtimis, nuolat žaidžiama žiūrovų/klausytojų/skaitytojų emocijomis.

Šauksmai. Riksmai. Keiksmai. Ir visa tai rodoma per visus galus.

O “specialiose laidose” dar daugiau nesąmonių.

Taip, emocijos pritraukia dėmesį. Bet ar jomis galima pamatuoti tiesą, teisingumą?

Teisus tas, kuris garsiau rėkia? Kuris rodo daugiau ašarų? Kuris daugiau galios ar jėgos turi?

Kai pažiūri, kokia vietos įvykių stebėtojų reakcija, kokia tiesioginę transliaciją žiūrėjusių reakcija… Baisu.

Ir visa tai kaupiasi. Ir didėja. Visi tie tirščiai…

Nenustebčiau, jeigu ir širdies ligų ir psichikos ligų skaičius padidėtų.

Nenustebčiau, jeigu bus ir daugiau kriaupių nelaimių…

Ai, blyn, kur ir kiek dar risimės?

No Comments


Parafrazė

Kai nieko nežinai, tai ir galvos neskauda niekad.

Arba.

Kai nieko nežinai, tai ir miegot netrugdo niekas.

No Comments


Apie neblaivių asmenų išblaivinimą

Kaip tai teko pasigilinti į šią problemą. Na, ne tiesiogiai, ne dalyvaujant išblaivymo procese, bet labiau teisiškai.

Bėda ta, kad didieji miestai nelabai žino, ką daryti su tais, kurie prisigėrę kelia grėsmę aplinkiniems ir sau patiems.

Vilniuje tokie asmenys dažniausiai vežami į specialius nakvynės namus. Tačiau teigiama, kad jų išlaikymui vis trūksta lėšų (52 litus už nakvynę ne visi sugeba susimokėti, nes daugelis bedarbių, benamių).

Kituose miestuose panašių įstaigų nebeliko, tad renkamasi dvi išeitis: 1) gydymo įstaiga; 2) areštinė.

Reikalas tas, kad teisiškai apnakvindinimas nėra gydymo paslauga. Nors už dalies tokių “pacientų” gydymą sumoka ligonių kasa, likusieji (o jų dauguma) gydosi nemokamai (na, tiksliau ligoninės padengia išlaidas iš savo resursų).

Suprantama, ir policininkai nėra tie asmenys, kurie pasakytų, ar pavargėliui užtektų pernakvoti, ar dar reikalinga kokia medicininė apžiūra. Ir aišku, ne policininkų darbas apiplauti ir sutvarkyti benamį.

Tai kas daryti?

Pamažu aiškėja, kad nė viena iš trijų įstaigų/sistemų (policija/ligoninės/savivaldybės) nenori imtis sprendimo. Na, ji ir kybo neišspręsta.

Kad ir kokie girtuokliai mums būtų nepriimtini/smerktini ir visokie kokie – jie mūsų visuomenės, valstybės dalis. Ir kaip atsakingi bendrapiliečiai, manau, turėtume jiems padėti.

Mes renkame Seimą, kuris priima įstatymus, leidžiančius vartoti ir pardavinėti alkoholį. Ir mūsų vardu, be kita ko, nustatyti akcizą alkoholiui, rinkliavas prekybos vietoms, prekybos ir reklamos taisykles, ir t.t.

Kaip bežiūrėsi, nesaikingas vartojimas yra šalutinis leidimo vartoti ir pardavinėti alkoholį “produktas”. Taigi kaip kad už civilinės atsakomybės draudimą privalome susimokėti visi, kurie važinėjam, taip ir už alkoholio blogybes turime susimokėti visi, kurie jį perkame.

Manyčiau, būtų logiška, jeigu už neblaivių asmenų išblaivinimą (taip pat antialkoholinę socialinę reklamą, visas kitas prevencijos ir alkoholikų gydymo priemones), būtų mokama iš surinktų alkoholio akcizų (arba rinkliavos už licencijas).

Tačiau kokiai įstaigai priskirti tas išblaivinimo/apnakvindinimo funkcijas?

Vėlgi – atviras klausimas. Bet aš galvočiau, kad kažkokiom viešosiom įstaigom, kurių steigėjai galėtų būti ir biudžetinės įstaigos (tos pačios savivaldybės/ligoninės/policija) ir nebiudžetinės (pvz., anoniminių alkoholikų draugijos, kitos nepelno organizacijos, o – ir kodėl ne? – tie patys alkoholio gamintojai arba pardavėjai).

Tik vėlgi – sprendžiantiems šiuos klausimus trūksta valios ir paprasčiausio noro. Jau ne vienerius metus problemą nagrinėja įvairios komisijos, o galutinio sprendimo kaip nėra, taip nėra.

Tfiu tfiu tfiu, bet jeigu kuriam nors iš mūsų gyvenimas nepasisektų, kaip norėtume, kad su mumis girtais elgtųsi?

Tags: , ,

6 Comments



SetPageWidth